Kai pasaulis bando suktis sau įprastu greičiu, tenka bent mintimis pristabdyti beprotišku greičiu lekiantį laiką tam, kad suprastum, kad kvėpuoti tuo, kuo kvėpuoja aplinkiniai tau yra svetima ir kartais net nuodinga. Taip pat kaip ir narkotikai, kai pabandai, atrodo, kad visai gerai, jei tai daro aplinkiniai, kol nepradedi suprasti, kad be jų negali gyventi. Bet vėl gi, kodėl tai blogai, jei aplinkiniai apie juos kalba ir gyvena mintimis apie „dozę“? Visi sveiki, gyvi, nekenkia sveikatai... bet ar laimingi? Esu įsitikinęs, kad bet kokia priklausomybė yra totalus blogis, ir tai net nėra svarbu ar ta priklausomybė yra fiziologinė (narkotinės medžiagos) ar psichologinė.

Tikiu, kad psichloginė priklausombybė yra kur kas dažnesnė, nei fiziologinė, nes retas kuris nesame priklausomi nuo kažko. Taip, tam tikras priklausomybes sukuria ne aplinkiai, o mados, vyraujančios visuomenėje. Kas yra madingiausia šiuo metu? Esu tikras, kad pinigai. Tai toks paplitęs reiškinys, o gal tiksliau priklausomybė, kad vos tik susitinki su draugais, nejučia prasideda kalbos apie pinigus. Liūdniausia, kad kalbame apie tai, lyg apie bendrą hobį, bendrą pomėgį – pomėgis „užkalti“, p ... Skaityti toliau »

Ar galiu vadinti laimėjimu tai, kad buvimas koncerte, apie kurį svajojau visą savo paauglystę, man sukėlė tiek pat emocijų, kiek sukelia V. Putino kalba per TV ekraną? Jaudino, bet ne tiek muzika ar show nebuvimas, kiek pats jausmas, kad esu koncerte, kuris prilygo eilinio sostinės klubo tūsui. Shit. Nieko negaliu pasakyti apie tuos, kurie skraidė aplink prisipumpavę alkoholio, ar apie tas, kurios strakaliojo vien dėl to, kad į jas švietė super skaisčios lempos. Ar galiu ką nors pasakyti apie save? Taip. Galiu.

Seniai svajoju apie tai, kad norėčiau įsėsti į lėktuvą, Dieve, tiktų ir F16, ir iškišus vidurinį pirštą apskrieti visą pasaulį. Noriu tikėti, kad dar galiu, sukaupęs visas jėgas, suprasti kas vyksta aplink mane. Nesuprantu, tikrai, nesuprantu. O kaip norėčiau nerodyti to vieno piršto ar nepykti ant visų vien už tai, kad kažkas kvėpuoja. Juk visi pykstame, tiesa? Bet tylime, o aš negaliu. Tikrai. Negaliu tylėti ir nepykti, nes mano prigimtis pikta, kaip to vilko, kuris staugdamas parodė Gediminui kur statyti vieną iš Vilniaus apsauginės sienos bokštų. Tas vilkas svarbus. Tikria ... Skaityti toliau »

Daug metų tikėjau, kad įmonės vadovu nėra sudėtinga būti, kad vadovų tipažai ir žmonės, kuriais jie tampa tiesiog labai norėjo jais tapti ir tapo. Deja, tenka pripažinti, kad tai kur kas sudėtingiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, išskirkime du pagrindinius lyderių t.y. vadovų tipažus. Tai geri, pasiaukojantys žmonės (tokiais vis dar tikiu) ir žmonės, kurie yra linkę apsimetinėti, meluoti ir dėvėti juos stipriai pakeičiančias kaukes, t.y. taip vadinami manipuliatoriai. Būtent manipuliuojančių vadovų tipažas yra vyraujantis. Pažvelkime į juos šiek tiek kitu kampu.

Vadovavimas, tai – darbo darymas kitomis rankomis. Kai šią frazę išgirdau universiteto studijose, mane tai šokiravo, nustebino, o gal net privertė šiek tiek pasišlykštėti, juk aš tikėjau, kad darbas vardan idėjos ir siekimas bendrų tikslų savaime yra kilnus ir net negalėjau pagalvoti, kad kažkas kažką gali daryti kažkieno kito rankomis – juk mes visi tik turime savo pareigas ir jas vykdome. Direktorius pasirašinėja sutartis, vadybininkas vysto verslą, buhalteris tvarko sąskaitas. Deja, mano naivus iliuzijų pasaulis sugriuvo ir įmonės valdymas, t.y. pats vadovas ir jo vaidmuo įmonėje staiga nusidažė visai kitomis spalvo ... Skaityti toliau »

Ar daug reikia, kad jaustumeisi laimingas? O kas yra laimė ir nuo ko ji priklauso? Daug kyla minčių, bet mintys yra viso labo tik mūsų jausmų išraiška. Tiesa, svarbiausia kaip jaučiamės, o dar svarbiau kodėl taip jaučiamės. Kai identifikuojame problemą, tada galime pabandyti ją išspręsti. Ar norite recepto kaip jaustis laimingu? Jo nebus, bet kai kurias mintis bandysiu išdėstyti...

Gyvenimiška patirtis išmokė, kad svarbiausias asmeninės laimės receptas yra požiūris į svarbius dalykus. Pradėti galime nuo to, kas yra svarbu: šeima, karjera, draugai... o kokie prioritetai? Savo aplinkoje matau žmones, kuriems be galo svarbūs draugai, kitiems – karjera, o treti, kad ir kaip norėtų, bet negali būti laimingi savo šeimoje. Daugiausiai minčių kelia laimė šeimoje. Sunku suvokti, kodėl mylinčią žmoną ir vaiką turintis subrendęs vyras toks nelaimingas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko daugiau ir negali trūkti, bet... o jei bandysi bėgti nuo savęs kiekvieną kartą pajutęs tai, ko iš tiesų nepažįsti? Jei nežinai kas yra šeima, jei nežinai, kokia ji turėtų būti ir ką vardan jos privalai aukoti. Lyg bandytum plaukti per vandenyną maža valtele ir nežinotum, kad tavęs neišvengiamai laukia didelės bangos... o vardan jų, tų bangų ir baimės nuskęsti, išband ... Skaityti toliau »

Ar dažnai girdime frazę „gyvenimo pilnatvė“? Per TV žiūriu dar vieną Holivudinį filmą ir pats nejučia susimąstau apie nuolatos tą taip kartojamą frazę. Keista, bet uždavęs šį klausimą sau, niekaip negaliu į ją atsakyti. Kodėl? Todėl, kad nežinau kas yra pilna, o kas yra tuščia. Suprask, kad pilna tai maksimumas, o tuščia – atvirkščiai.

Laimė – nelaimė, sėkmė ar nesėkmė. Iš tiesų, jei stiklinė pusiau tuščia, bet ne pusiau pilna, tai ar turi prasmės žodžių žaismas? Pasirodo, kad turi. Viskas priklauso nuo to, kaip mes vertiname savo laimę būtent šią akimirką. Taip, akimirka čia ir dabar yra pati svarbiausia, juk rytojaus tiesiogiai stipriai įtakoti negalime, nes jis ne visada priklauso nuo mūsų norų, o praeitis... Hmm... Nekenčiu praeities, nes ji, lyg koks inkaras velkasi iš paskos ir bėgant metams tampa tokia didele našta, kad jei tik galėčiau, viską išsaugočiau kokiam tai virtualiam HDD, kad bent jau akimirkai apie tas klaidas ar patirtis, buvusias kadais, negalvoti ir jų neprisiminti. Ar tai įmanoma?

Grįžkime atgal. Pilnatvė. Pilna stiklinė. Ko gero, tai laimės sinonimas, bet ar aš laimingas dabar? Stop. Susimąsčiau. Gal. Gal? Tikriausiai? O kas mane padarytų laimingu? Užduokime šį klausimą kiekvienas sau. Tikiu, kad atsakymo taip paprastai nerasime.

Visai neseniai ... Skaityti toliau »

Viskas turėtų būti paprasta: gyvename pagal išgales, t.y. mūsų gaunami pinigai turėtų būti proporcingi išlaidoms. Kuo daugiau uždirbame, tuo daugiau išleidžiame. Kas nutinka tada, kai uždirbame vis daugiau ir daugiau, o mūsų įpročiai išlieka tokie patys kaip ir anksčiau? Sąskaita banke didėja, skaičiai auga, atrodo vis gražesni ir malonesni akiai, bet įpročiai leisti pinigus nekinta. O kas nutinka tada, kai norime prabangaus ir gražaus daikto, bet neturime jam pinigų? Kaip tai susiję?

Protingas taupymas ir išlaidų reguliavimas yra sveikintina savybė, bet ar racionalu taupyti pasirenkant keliolika centų pigesnį batoną, jei brangesniojo skonis yra kur kas geresnis? Ar racionalu imti vartojimo paskolą su milžiniškomis palūkanomis gražiam blizgučiui, jei nežinai ar sugebėsi tą paskolą laiku atiduoti? Taip, kalba eina apie kraštutinumus, kurie stipriai įtakoja tam tikrus žmones, kurie savo gyvenime, o tiksliau vaikystėje jautė nepriteklių.

Gyvenimas skurde, kai esi vaikas, neleidžia formuotis sveikam požiūriui ... Skaityti toliau »

Didžiausias paradoksas yra tame, kad esame tokie pat pažeidžiami, kaip pažeidžiamas pirmos šalnos pakąstas klevo lapas, nors galvojame, kad esame stiprūs ir nepriklausomi.

Stebiu žmones. Kai kurie iš jų, patys artimiausi, stovi šaltu veidu prie mirštančio sau artimo žmogaus tą paskutinę atsisveikinimo akimirką, tą paskutinį vizualinį kontaktą ir stipriai suspaudžia lūpas, kad tik neparodytų savo jausmų aplinkiniams.
Dieve, ar tu, žmogau, supranti, kad be tavo jausmų, be tavo tikro, nuoširdaus kontakto su tuo, jau negyvu žmogumi, joks kitas vizualus kontaktas jūsų daugiau niekada nesies? Ar tu supranti, kad aplink tave esantiems nusispjauti į tai, ką tu jauti?

Žiaurus gyvenimas. Niekada jo per daug nemėgau ir dabar jo negaliu pakęsti. Tai, kad turime laukti neišvengiamo, dar labiau sustiprina tą jausmą, kad praradimai yra svarbesni už atradimų džiaugsmą. Nėra nieko baisiau už praradimus ir nieko džiaugsmingiau už atradimus. Atradimus fiksuojame akimirkoje, o praradimus – amžinybėje. Amžinai išlieka randai, o supuvusių jausmų kvapas persekioja visą likusį gyvenimą... ar ti ... Skaityti toliau »

Kartais pagalvoju, koks yra mano draugų ar net mano paties gyvenimas? Tiksliau gal ne gyvenimas, o tai, kuo gyvenu. Kalbu apie pomėgius, vertybes ir gyvenimo būdą. Tiesa, žmonės kartais, na, gal dažniausiai vertinu pagal tai, kiek jie uždirba, lyg kokia gradacija, lyg koks tikėjimas... o juk visų svarbiausia yra ne pinigų kiekis, o asmenybė, jos moralinės vertybės ir pomėgiai. Taip juk turėtų būti. Deja.

Sunku rasti tinkamą kelią, o dar sunkiau suprasti, kad visų kelias baigsis vienodai ir jo nepakeis nei sėkmingesni karjeros šuoliai, nei taip siekiama nepriklausomybė nuo darbdavio.

Konkurencija, tai – pagrindinis variklis varantis pirmyn, juk taip sunku matyti, kad tavo buvęs klasiokas yra didelės įmonės vadovas, ar tarptautinės korporacijos aukštas pareigas užimantis šulas. Nors ne, gal ne konkurencija, gal pavydas, nors šis žodis yra beveik konkurencijos sinonimas.

... Skaityti toliau »

Sakoma, kad tie žmonės su kuriais bendraujame yra mūsų pačių veidrodis, atvaizdas. Pasakyk, kas tavo draugai – pasakysiu kas tu. Bet iš tiesų, kodėl vieni žmonės tokie draugiški, su jais norime bendrauti, o kiti, atrodytų mūsų pačių vengia? Kaip ir daugeliu atveju, vieno atsakymo nėra, bet tam tikros tendencijos egzistuoja.

Visų pirma, pradėkime nuo savęs. Galime savęs paklausti – ką apskritai man reiškia žmonės? Ar jų man reikia ir jei reikia, tai kodėl?

Kraštutinumai nėra jau tokie reti, kaip gali atrodyti – žmonių baimė ar perdėtas jų poreikis identifikuojamas sunkiai, bet vis dėl to, egzistuoja. Žinoma, bėgant metams, tampame vis komunikabilesni, labiau išmokstame maskuoti savo trūkumus ir labiau išryškiname privalumus, tai pasireiškia beveik pas visus. Žinoma, sunkiausia identifikuoti save ir suprasti, kur esame, kuo esame, ko norime ir kada jaučiamės geriausiai.

Sutinkame žmogų, atrodo, kad jis aktyvus, komunikabilus, draugiškas, su juo gera leisti laiką – bet tai tik pirmas įspūdis, pirma akimirka. Jei norėsime iš arčiau jį pažinti, dažnai susidursime su siena, sustosime lyg prie tam t ... Skaityti toliau »