Ar dažnai girdime frazę „gyvenimo pilnatvė“? Per TV žiūriu dar vieną Holivudinį filmą ir pats nejučia susimąstau apie nuolatos tą taip kartojamą frazę. Keista, bet uždavęs šį klausimą sau, niekaip negaliu į ją atsakyti. Kodėl? Todėl, kad nežinau kas yra pilna, o kas yra tuščia. Suprask, kad pilna tai maksimumas, o tuščia – atvirkščiai.

Laimė – nelaimė, sėkmė ar nesėkmė. Iš tiesų, jei stiklinė pusiau tuščia, bet ne pusiau pilna, tai ar turi prasmės žodžių žaismas? Pasirodo, kad turi. Viskas priklauso nuo to, kaip mes vertiname savo laimę būtent šią akimirką. Taip, akimirka čia ir dabar yra pati svarbiausia, juk rytojaus tiesiogiai stipriai įtakoti negalime, nes jis ne visada priklauso nuo mūsų norų, o praeitis... Hmm... Nekenčiu praeities, nes ji, lyg koks inkaras velkasi iš paskos ir bėgant metams tampa tokia didele našta, kad jei tik galėčiau, viską išsaugočiau kokiam tai virtualiam HDD, kad bent jau akimirkai apie tas klaidas ar patirtis, buvusias kadais, negalvoti ir jų neprisiminti. Ar tai įmanoma?

Grįžkime atgal. Pilnatvė. Pilna stiklinė. Ko gero, tai laimės sinonimas, bet ar aš laimingas dabar? Stop. Susimąsčiau. Gal. Gal? Tikriausiai? O kas mane padarytų laimingu? Užduokime šį klausimą kiekvienas sau. Tikiu, kad atsakymo taip paprastai nerasime.

Visai neseniai susidūriau su tokiu reiškiniu. Vienas mano pažįstamas sugalvojo pasistatyti namą. Tiesa, sklypą jis turi, tiesa, žemės ūkio paskirties, o pats gyvena nuomojamame bute ir svajoja apie tai, kaip vieną dieną galės parsivesti savo šeimą į tą namą, kuris net nepradėtas statyti. Ar jis jaučia gyvenimo pilnatvę, jei negali įgyvendinti savo svajonės čia ir dabar? Nežinau, aš nejausčiau. Jis gal jaučia. Čia lygiai tas pats, kaip pabandyti nuspėti žmogaus pasitenkinimo laipsnį kai jis gauna algą. Lyg ir primityvu, bet kažkam juk tai pilnatvės garantas, ypač, jei gali už ją, tą algą, nusipirkti kokio Tauro alaus.

O gal vienišai motinai, ką ten vienišai, bet kuriai mamai pati didžiausia gyvenimo pilnatvė yra vaikai? Tiesa, nei kiek tuo neabejoju, juk galime susiaurinti savo pasaulį iki tokių mastų, kad net žuvyčių auginimas atrodys kažkas švento. Ne, nelyginu žuvyčių su vaikais, juk pats turiu nuostabų sūnų, kuris verčia mane šypsotis kur kas dažniau nei ant jo pykti, bet juk...

Negaliu sau atsakyti kas yra „gyvenimo pilnatvė“, tad įjungiu „Google“ ir ieškau atsakymų. Geriau būčiau neieškojęs. Tiek svaigalų, bent psichologinių, bent jau man per daug. Nėra tikslaus atsakymo, vien tik improvizacijos ir savitas suvokimas apie tai, kuo įsivaizduojame esant. Jei sudėliotumėme taškus, tai apskirtai frazė „gyvenimo pilnatvė“ turėtų išnykti iš žodyno, nes tai dar vienas savęs apgaudinėjimas. Tai dar vienas žaidimas su savo jausmais ir psichologine būkle, kuri gali kisti nuo bet kokios šalutinės aplinkybės realiame gyvenime. Sustojau prie savo namų durų, o kaimynas atidaręs duris spjovė savo nosies turinį ant laiptinės grindų. Užvirė kraujas. Tą dieną pilnatvės tikrai jokios nebus.