Marius Manasovas

Dozė

markis — Fri, 01 Dec 2017 19:19:09 GMT

Kai pasaulis bando suktis sau įprastu greičiu, tenka bent mintimis pristabdyti beprotišku greičiu lekiantį laiką tam, kad suprastum, kad kvėpuoti tuo, kuo kvėpuoja aplinkiniai tau yra svetima ir kartais net nuodinga. Taip pat kaip ir narkotikai, kai pabandai, atrodo, kad visai gerai, jei tai daro aplinkiniai, kol nepradedi suprasti, kad be jų negali gyventi. Bet vėl gi, kodėl tai blogai, jei aplinkiniai apie juos kalba ir gyvena mintimis apie „dozę“? Visi sveiki, gyvi, nekenkia sveikatai... bet ar laimingi? Esu įsitikinęs, kad bet kokia priklausomybė yra totalus blogis, ir tai net nėra svarbu ar ta priklausomybė yra fiziologinė (narkotinės medžiagos) ar psichologinė.

Tikiu, kad psichloginė priklausombybė yra kur kas dažnesnė, nei fiziologinė, nes retas kuris nesame priklausomi nuo kažko. Taip, tam tikras priklausomybes sukuria ne aplinkiai, o mados, vyraujančios visuomenėje. Kas yra madingiausia šiuo metu? Esu tikras, kad pinigai. Tai toks paplitęs reiškinys, o gal tiksliau priklausomybė, kad vos tik susitinki su draugais, nejučia prasideda kalbos apie pinigus. Liūdniausia, kad kalbame apie tai, lyg apie bendrą hobį, bendrą pomėgį – pomėgis „užkalti“, pomėgis „investuoti“ ir koks „provalas“, jei draugas spėjo į bitcoinus investuoti anksčiau tavęs. Shit! Uždirbs daugiau. Tada ir prasideda „lomkės“, lyg negavus eilinės dozės narkotikų. Ar tai pavydas? Ne, ne pavydas, tai tas jausmas, kai jautiesi mažiau turtingas – lyg tas papildomas šimtas ar du ką nors keičia tavo gyvenime. Keičia. Keičia jausmą, kad dozė, kurią gavai galėjo būti didesnė. Kur kas didesnė. Kokiu šimtu.

Fu**ing people

markis — Fri, 15 Apr 2016 21:58:14 GMT

Ar galiu vadinti laimėjimu tai, kad buvimas koncerte, apie kurį svajojau visą savo paauglystę, man sukėlė tiek pat emocijų, kiek sukelia V. Putino kalba per TV ekraną? Jaudino, bet ne tiek muzika ar show nebuvimas, kiek pats jausmas, kad esu koncerte, kuris prilygo eilinio sostinės klubo tūsui. Shit. Nieko negaliu pasakyti apie tuos, kurie skraidė aplink prisipumpavę alkoholio, ar apie tas, kurios strakaliojo vien dėl to, kad į jas švietė super skaisčios lempos. Ar galiu ką nors pasakyti apie save? Taip. Galiu.

Seniai svajoju apie tai, kad norėčiau įsėsti į lėktuvą, Dieve, tiktų ir F16, ir iškišus vidurinį pirštą apskrieti visą pasaulį. Noriu tikėti, kad dar galiu, sukaupęs visas jėgas, suprasti kas vyksta aplink mane. Nesuprantu, tikrai, nesuprantu. O kaip norėčiau nerodyti to vieno piršto ar nepykti ant visų vien už tai, kad kažkas kvėpuoja. Juk visi pykstame, tiesa? Bet tylime, o aš negaliu. Tikrai. Negaliu tylėti ir nepykti, nes mano prigimtis pikta, kaip to vilko, kuris staugdamas parodė Gediminui kur statyti vieną iš Vilniaus apsauginės sienos bokštų. Tas vilkas svarbus. Tikriausiai jį nušovė medžioklės metu, kad daugiau nekauktų. Nekokios perspektyvos.

Kažkaip ryškiai raudonos daugiau nei švelniai mėlynos, nors kraują dažniau lieju tų, kurie aplink mane, tačiau niekas net neįtaria, kad naktimis labiausiai kraujuoja tas, kuris labiausiai puola. O kaip dėl kvapo? Jo beveik nėra, juk slenkant žeme, jaučiamas tik žemės kvapas ir skonis.

Mačiau keletą personų, gal tokių pat kraujuojančių kaip ir aš, ir susimąsčiau, ar tas paveikslas toks pat kaip ir mano? Tikrai taip, lyg koks menininkas galiu nupiešti kiekvieno žmogaus paveikslą ir akimirksniu suprasti kas prieš mane. Bet man savas paveikslas atrodo lyg neįveikiama tvirtovė, kurios sienos tokios storos, kad kartais baisu, kad tie žmonės, kurie galvoja, kad esu paprastas čiūvas, net neįtaria, kad turiu tiek daug kaukių, kad net artimiausiems žmonėms bijau jas rodyti. Kartais jaučiuosi tikru vienuoliu, kuris medituodamas atranda savyje tai, ko anksčiau niekada nematė ir nejautė. Ar man to reikia? Taip. Ar man tai patinka? Ne. Nors kartais jaučiu, kad savyje turiu įrengta kiekvienos naujai sutiktos asmenybės rentgeną, kad užtenka vos kelių minučių, kad suprasčiau ar galėsiu tą žmogų mylėti ar ne, tačiau tai niekur neveda. Kaip ir baltas tunelis, kurį kiekvieną kartą regiu savo sapnuose ir kuris dingsta kas kartą suskambus mano žadintuvui.

Vadovavimo menas

markis — Wed, 25 Nov 2015 20:52:31 GMT

Daug metų tikėjau, kad įmonės vadovu nėra sudėtinga būti, kad vadovų tipažai ir žmonės, kuriais jie tampa tiesiog labai norėjo jais tapti ir tapo. Deja, tenka pripažinti, kad tai kur kas sudėtingiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, išskirkime du pagrindinius lyderių t.y. vadovų tipažus. Tai geri, pasiaukojantys žmonės (tokiais vis dar tikiu) ir žmonės, kurie yra linkę apsimetinėti, meluoti ir dėvėti juos stipriai pakeičiančias kaukes, t.y. taip vadinami manipuliatoriai. Būtent manipuliuojančių vadovų tipažas yra vyraujantis. Pažvelkime į juos šiek tiek kitu kampu.

Vadovavimas, tai – darbo darymas kitomis rankomis. Kai šią frazę išgirdau universiteto studijose, mane tai šokiravo, nustebino, o gal net privertė šiek tiek pasišlykštėti, juk aš tikėjau, kad darbas vardan idėjos ir siekimas bendrų tikslų savaime yra kilnus ir net negalėjau pagalvoti, kad kažkas kažką gali daryti kažkieno kito rankomis – juk mes visi tik turime savo pareigas ir jas vykdome. Direktorius pasirašinėja sutartis, vadybininkas vysto verslą, buhalteris tvarko sąskaitas. Deja, mano naivus iliuzijų pasaulis sugriuvo ir įmonės valdymas, t.y. pats vadovas ir jo vaidmuo įmonėje staiga nusidažė visai kitomis spalvomis. Geriau to būčiau nesupratęs. Vėlu.

Įmonės vadovas privalo naudotis visais turimais resursais, kad pasiektų užsibrėžtus įmonės tikslus, t.y. didintų pelną. Spausdintuvai, įmautės ir žmonės tėra įrankiai pasiekti tuos tikslus. Niekas daugiau. Kaip kalbame apie darbuotojų motyvaciją, ypač „vidinę“ motyvaciją, visada norisi paklausti to taip „vidumi“ motyvuoto darbštuolio – ar tave motyvuoja tai, kad tu uždirbi įmonei pelną ir vykdai vieną iš tų privalomų funkcijų be kurių įmonė negalėtų gyvuoti? Skamba banaliai, tiesmukai ir žiauriai, suprask, kad esi lyg mechanizmo varžtelis ir tik nuo tavo darbo priklausys ar tu... Hmmmm... ar tu sėkmingai vykdysi įmonės finansinius planus. Vėl gi, niekur nėra žmogaus, visur yra įmonė, pelnas, na o darbuotojas, tai lyg kažkas šalia. O nuo ko priklauso ar darbuotojas gerai dirbs? Tiesa, nuo įmonės vadovo. Jei jis talentingas manipuliatorius, noriu pasakyti vadovas, tai jis visada ras morką, kurią ant virvelės pakabinęs tau prieš nosį vers tave traukti, lyg kokį asilą, tą įmonės vežimą, o tu tikėsiesi, kad štai va jau ta morka bus tavo ir iš visų jėgų stengsiesi dirbti dar daugiau, tempti tą vežimą dar stipriau. Morkos juk vis tiek negausi. Net nesvarbu kas ta morka, kokio pavidalo ta morka, jos gali būti skirtingos, juk kiekvienas turime savo morkas. Talentingas manipuliatorius (vadovas) kiekvienam pakabins asmeninę morką, o esant reikalui ras vis naujų morkų ir jį taip motyvuodamas kiekvieną vers stumti įmonės vežimą pirmyn.

Baisiausia yra tada, kai tu pradedi suprasti, kad tas, alia tai talentingas vadovas, tau bando kabinti morką ir tikisi, kad tai suveiks. Tiesa, suveikia 85%. Žaidimas pasibaigia tada, kai manipuliatorius supranta, kad morka jau nebeveikia. Tada visi žaidimai pasibaigia. Įdomiausia yra tai, kad jie pasibaigia tada, kai tas vežimą tempiantis asilas atidavė visas savo jėgas ir jau niekuo negali padėti, t.y. produktyviai dirbti. Tada belieka laukti ir žiūrėti kas bus toliau. Koks gali būti kitas scenarijus? Tikriausiai vieno asilo pakeitimas kitu, kaip tik tuo, kuriam patinka šviežios morkos arba tikėtis, kad tas asilas, t.y. darbuotojas, nenorėdamas prarasti darbo jį dirbs bent tiek, kad įmonė gyvuotų. Tikriausiai tokių dauguma.

Kiek man teko susidurti su vadovais, tai iš tiesų ypatingai lengvai bendraujantys, savimi pasitikintys ir protingi žmonės. Dar geriau jie darbus daro kitų rankomis t.y. vadovauja. Įmonės klesti, pelnas auga. Žiūrint pragmatiškai – tu dirbi, o tau už tą darbą atsiskaito. Bet nepamirškime, kad ta dalis, kurią gauna darbuotojas yra tokia menka, kad jis, nors ir tai žinodamas, nieko pakeisti negali, o jei ir norėtų, jam tai vargu ar pavyktų, juk samdomas darbuotojas, kaip ir bet kuri įmautė ar spausdintuvas gali bet kada būti pakeistas kitu.

Pykčio valdymas

markis — Thu, 08 Oct 2015 20:33:18 GMT

Aš dažnai pagalvoju ar įmanoma suvaldyti pyktį? Ar įmanoma išlikti ramiam, objektyviam ir susitvardyti esant kritinei situacijai? Žinoma, aukštą emocinį intelektą turintys žmonės nesusiduria su šia problema, bet ar tikrai? Ar viską lemia emocinis intelektas ir gebėjimas valdyti emocijas?

Dažniausiai neigiamos emocijos mus užvaldo taip stipriai, kad norime tam tikrus asmenis siųsti taip toli, kad planeta Marsas atrodytų jiems per daug artima vieta. Daug kartų klausiau savęs kodėl tai vyksta su manimi? Kodėl aš pykstu, jei nėra dėl ko pykti? Į galvą beldžiasi viena mintis, kad, po velnių, man tai rūpi. Ar galime daryti išvadą, kad jei man kažkas nerūpi, tai aš dėl to kažko nepykstu? Manau, kad tam tikrais atvejais, taip. Įsivaizduokime paprastą situaciją: jūsų artimas žmogus patenka į avariją, o kaltininkas girtas, vos ant kojų pastovintis individas. Ar pyksite ant jo už padarytą žalą savo artimui ar, valdydami savo emocijas, išliekate ramus? Kita situacija: jūs dirbate įmonėje, kuri gamina elektronikos įrenginius ir esate atsakingas už savo pavaldinius. Kažkuris iš jums pavaldžių darbuotojų pareiškia, kad jį viskas užkniso ir jis nori rytoj pat išeiti iš darbo, tačiau ne dėl to, kad esate prastas jo vadovas, o dėl to, kad jam tiesiog nepatinka toks darbas. Ar pykstate ant jo? Žinoma, kad ne, nes skirtingai nei avarijos atveju, darbinė situacija nepalies jūsų taip asmeniškai. Galime daryti išvadą, kad visa tai, kas neliečia mūsų asmeniškai ir kam sąlyginai esame abejingi, mums nesukelia stiprių emocijų ir pykčio.

Asmeniškai esu išbandęs keletą pykčio valdymo priemonių. Į tam tikrus dalykus pakeičiau požiūrį, pradėjau abejingiau, objektyviau priimti tam tikrus įvykius ir situacija kardinaliai pasikeitė. Tikrai, pradėjau rečiau reikšti nepasitenkinimą ir mažiau pykti. Kitaip tariant, kuo mažiau rūpėjo, tuo lengviau „slydo“. Bet ar negresia abejingumas viskam, kas mus supa? Tiesa, gresia, bet šiuo atveju reikia susidėlioti „į stalčiukus“ tai, kas tau iš ties svarbu, o kas ne. Tenka pripažinti, kad požiūrio klausimas vėl laimi, bet...

Ne viską galime išmatuoti ir ne viską lemia požiūris, nors jis ir labai svarbus, tačiau mus kartais tiesiog erzina tam tikri žmonės, jų mintys ir kreivas pasaulio suvokimas. Atrodo, kad taip aišku, kad balta yra balta, bet priešais sėdintis asmuo intensyviai tave bando įtikinti, kad balta yra juoda. Hmmm... Piktos mintys vėl kedena mintis, bet jei pagalvoti paprastai, vieno idioto vietą suskubs užimti kitas, bet pykčiu vėl gi nieko neišspręsi. Ir ką gi daryti? Pamenate, vaikystėje mama mus mokino: nesiliesk prie ugnies, nes ji karšta, nudegsi. Tas pats ir gyvenime, jei nori išsaugoti savo sveikas emocijas ir protą, venk tau nemalonių žmonių, venk nemalonių situacijų, bet... jei įsigilinus į kasdieninio gyvenimo peripetijas ar galime nusibelsti į negyvenamą salą ir ten praleisti visą savo gyvenimą atsiribodami nuo visų? Ko gero, kad ne, tad ir pyktis niekur nedings.

Mano (tavo) gyvenimas

markis — Thu, 27 Aug 2015 20:51:35 GMT

Ar daug reikia, kad jaustumeisi laimingas? O kas yra laimė ir nuo ko ji priklauso? Daug kyla minčių, bet mintys yra viso labo tik mūsų jausmų išraiška. Tiesa, svarbiausia kaip jaučiamės, o dar svarbiau kodėl taip jaučiamės. Kai identifikuojame problemą, tada galime pabandyti ją išspręsti. Ar norite recepto kaip jaustis laimingu? Jo nebus, bet kai kurias mintis bandysiu išdėstyti...

Gyvenimiška patirtis išmokė, kad svarbiausias asmeninės laimės receptas yra požiūris į svarbius dalykus. Pradėti galime nuo to, kas yra svarbu: šeima, karjera, draugai... o kokie prioritetai? Savo aplinkoje matau žmones, kuriems be galo svarbūs draugai, kitiems – karjera, o treti, kad ir kaip norėtų, bet negali būti laimingi savo šeimoje. Daugiausiai minčių kelia laimė šeimoje. Sunku suvokti, kodėl mylinčią žmoną ir vaiką turintis subrendęs vyras toks nelaimingas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko daugiau ir negali trūkti, bet... o jei bandysi bėgti nuo savęs kiekvieną kartą pajutęs tai, ko iš tiesų nepažįsti? Jei nežinai kas yra šeima, jei nežinai, kokia ji turėtų būti ir ką vardan jos privalai aukoti. Lyg bandytum plaukti per vandenyną maža valtele ir nežinotum, kad tavęs neišvengiamai laukia didelės bangos... o vardan jų, tų bangų ir baimės nuskęsti, išbandymų ar aukotum savo laimę?

Kartais (gal ir dažnai) norėčiau turėti teptuką ir nudažyti kai kuriuos gyvenimus kitomis spalvomis. Ne juoda spalva dažyčiau. Deja.

Sakoma, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis, kad kiekvienas kuriame savo likimą ir jį kontroliuojame. Tiesa, bet taip pat esame įkalinti ir savo jausmų ir gyvenimo patirties labirintuose. Esu tikras, kas pagrindinius išgyvenimus esame patyrę vaikystėje ir likimo smūgiai, kuriuos patyrėme tuo, ypač jautriu periodu, atsiliepia visą gyvenimą. O jei, uždaras, savimi nepasitikintis, melancholiškas žmogus vaikystėje patyrė didelę traumą – tėvų skyrybas? Kokia tikimybė, kad toks žmogus subrendęs sukurs šeimą, supras, kas yra šeima, aukosis dėl jos ir jausis laimingu ją turėdamas. Nulinė. Nėra jokių iliuzijų, kad tokiais atvejais supratimas ir požiūris į kitiems svarbius dalykus bus toks pats, kaip visuomenėje priimtos normos ar sėkmingo (laimingo) gyvenimo receptas. Jei vaikystėje įpratome kentėti, tikriausiai visą gyvenimą, net patys to neįtardami, sieksime kančios. Užprogramuota.

Ar yra kelias iš akligatvio? Ar yra tikimybė, kad visą gyvenimą, per tą super didelį vandenyną plauksime savo maža valtele ir nejausime visiškai jokio bangavimo? Banalu. Norisi tikėti, kad kelias tikrai yra, bet... kelia reikia tiesti pačiam, tuos sunkius akmenis ridenti ant grindinio ir tiesti tuos akmenis ir grįsti laimės kelią tikintis, kad jis vieną dieną virs greitkeliu. Arba viską griauti ir kentėti... po to vėl statyti, vėl griauti ir vėl kentėti...

Kas yra gyvenimo pilnatvė?

markis — Sun, 14 Jun 2015 18:32:53 GMT

Ar dažnai girdime frazę „gyvenimo pilnatvė“? Per TV žiūriu dar vieną Holivudinį filmą ir pats nejučia susimąstau apie nuolatos tą taip kartojamą frazę. Keista, bet uždavęs šį klausimą sau, niekaip negaliu į ją atsakyti. Kodėl? Todėl, kad nežinau kas yra pilna, o kas yra tuščia. Suprask, kad pilna tai maksimumas, o tuščia – atvirkščiai.

Laimė – nelaimė, sėkmė ar nesėkmė. Iš tiesų, jei stiklinė pusiau tuščia, bet ne pusiau pilna, tai ar turi prasmės žodžių žaismas? Pasirodo, kad turi. Viskas priklauso nuo to, kaip mes vertiname savo laimę būtent šią akimirką. Taip, akimirka čia ir dabar yra pati svarbiausia, juk rytojaus tiesiogiai stipriai įtakoti negalime, nes jis ne visada priklauso nuo mūsų norų, o praeitis... Hmm... Nekenčiu praeities, nes ji, lyg koks inkaras velkasi iš paskos ir bėgant metams tampa tokia didele našta, kad jei tik galėčiau, viską išsaugočiau kokiam tai virtualiam HDD, kad bent jau akimirkai apie tas klaidas ar patirtis, buvusias kadais, negalvoti ir jų neprisiminti. Ar tai įmanoma?

Grįžkime atgal. Pilnatvė. Pilna stiklinė. Ko gero, tai laimės sinonimas, bet ar aš laimingas dabar? Stop. Susimąsčiau. Gal. Gal? Tikriausiai? O kas mane padarytų laimingu? Užduokime šį klausimą kiekvienas sau. Tikiu, kad atsakymo taip paprastai nerasime.

Visai neseniai susidūriau su tokiu reiškiniu. Vienas mano pažįstamas sugalvojo pasistatyti namą. Tiesa, sklypą jis turi, tiesa, žemės ūkio paskirties, o pats gyvena nuomojamame bute ir svajoja apie tai, kaip vieną dieną galės parsivesti savo šeimą į tą namą, kuris net nepradėtas statyti. Ar jis jaučia gyvenimo pilnatvę, jei negali įgyvendinti savo svajonės čia ir dabar? Nežinau, aš nejausčiau. Jis gal jaučia. Čia lygiai tas pats, kaip pabandyti nuspėti žmogaus pasitenkinimo laipsnį kai jis gauna algą. Lyg ir primityvu, bet kažkam juk tai pilnatvės garantas, ypač, jei gali už ją, tą algą, nusipirkti kokio Tauro alaus.

O gal vienišai motinai, ką ten vienišai, bet kuriai mamai pati didžiausia gyvenimo pilnatvė yra vaikai? Tiesa, nei kiek tuo neabejoju, juk galime susiaurinti savo pasaulį iki tokių mastų, kad net žuvyčių auginimas atrodys kažkas švento. Ne, nelyginu žuvyčių su vaikais, juk pats turiu nuostabų sūnų, kuris verčia mane šypsotis kur kas dažniau nei ant jo pykti, bet juk...

Negaliu sau atsakyti kas yra „gyvenimo pilnatvė“, tad įjungiu „Google“ ir ieškau atsakymų. Geriau būčiau neieškojęs. Tiek svaigalų, bent psichologinių, bent jau man per daug. Nėra tikslaus atsakymo, vien tik improvizacijos ir savitas suvokimas apie tai, kuo įsivaizduojame esant. Jei sudėliotumėme taškus, tai apskirtai frazė „gyvenimo pilnatvė“ turėtų išnykti iš žodyno, nes tai dar vienas savęs apgaudinėjimas. Tai dar vienas žaidimas su savo jausmais ir psichologine būkle, kuri gali kisti nuo bet kokios šalutinės aplinkybės realiame gyvenime. Sustojau prie savo namų durų, o kaimynas atidaręs duris spjovė savo nosies turinį ant laiptinės grindų. Užvirė kraujas. Tą dieną pilnatvės tikrai jokios nebus.

Dar kartą apie pinigus

markis — Tue, 02 Jun 2015 10:00:26 GMT

Viskas turėtų būti paprasta: gyvename pagal išgales, t.y. mūsų gaunami pinigai turėtų būti proporcingi išlaidoms. Kuo daugiau uždirbame, tuo daugiau išleidžiame. Kas nutinka tada, kai uždirbame vis daugiau ir daugiau, o mūsų įpročiai išlieka tokie patys kaip ir anksčiau? Sąskaita banke didėja, skaičiai auga, atrodo vis gražesni ir malonesni akiai, bet įpročiai leisti pinigus nekinta. O kas nutinka tada, kai norime prabangaus ir gražaus daikto, bet neturime jam pinigų? Kaip tai susiję?

Protingas taupymas ir išlaidų reguliavimas yra sveikintina savybė, bet ar racionalu taupyti pasirenkant keliolika centų pigesnį batoną, jei brangesniojo skonis yra kur kas geresnis? Ar racionalu imti vartojimo paskolą su milžiniškomis palūkanomis gražiam blizgučiui, jei nežinai ar sugebėsi tą paskolą laiku atiduoti? Taip, kalba eina apie kraštutinumus, kurie stipriai įtakoja tam tikrus žmones, kurie savo gyvenime, o tiksliau vaikystėje jautė nepriteklių.

Gyvenimas skurde, kai esi vaikas, neleidžia formuotis sveikam požiūriui į pinigus ir suprasti kam skirti pinigai, ir kaip su jais reikėtų elgtis. Žinoma, nepriteklius vaikystėje yra susijęs su šeimos finansine padėtimi, dažniausiai išsiskyrusi vieniša motina augindama savo vaiką negali patenkinti visų jo poreikių. Ypač tai išryškėja paauglystėje. Tiesa, kiekviena motina stengsis savo vaikui suteikti kuo laimingesnę vaikystę, bet jei pajamos ribotos, šeima bus priversta stipriai taupyti ir privalės atisakyti ne tik pramogų, bet ir tam tikrų daiktų, jau nekalbant apie atostogas kur nors už savo namų ribų ar vaikų stovyklas, kurios mano manymu, yra būtinos normaliam vaiko vystymuisi ir pasaulio pažinimui.

Kai vaikas mato, tiksliau jaučia savo šeimoje nepriteklių, mato, kaip gyvena jo turtingesnius tėvus turintys bendraamžiai, jis jaučiasi nesaugus ir pažeidžiamas. Iš tiesų, sakoma, kad suaugusiam žmogui pinigai suteikia saugumo jausmą, bet jei tas saugiklis, dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų neveikia, jei jo nėra, dažniausiai jau subrendusi asmenybė nesugeba tvarkytis su savo pinigais ir nukrypsta į kraštutinumus, kurie nepriklauso nuo gaunamų pajamų: gaili visko sau ir aplinkiniams arba gyvena ne pagal išgalės ir turi liguistą potraukį leisti pinigus.

Atrodo, kad gyvenime viskas vyksta pagal paprastus dėsnius, bet taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Vaikystėje nepriteklių patyrę žmonės jaučiasi tokie nesaugūs, kad privalo savo banko sąskaitose matyti kuo didesnius skaičius, o kad jie tokie būtų, privaloma taupyti visur ir visada. Save motyvuoja tuo, kad ta didelė suma bus skirta kažkokiam, neva, dideliam pirkiniui. Kai ateina laikas tą pirkinį pirkti ir išleisti ilgai kauptus pinigus, tai tiesiog neįvyksta, nes intuityviai pasirenkamas pigiausias, dažniausiai ir prasčiausias variantas. Tas nelemtas nesaugumo jausmas, baimė, kad pinigai baigsis persekioja visą gyvenimą. Tai pasireiškia net ir kasdien apsiperkant parduotuvėje. Žmogus sustoja prie dviejų batonų ir svarsto, kurį pasirinkti iš dviejų: skanesnį, bet brangesnį ar pigesnį, bet nelabai skanų. Jei taupoma visur ir visada, skanesnis batonas neatsidurs ant tokio žmogaus stalo, nors jo pajamos ir gerokai viršys šalies vidurkį.

Nepritekliaus vaikystėje poveikis suaugus gali pasireikšti ir kitaip. Tai liguistas polinkis į prabangą, vartojimo paskolas ir besaikį vartojimą. Galbūt, tai net dažnesnė problema, nei liguistas taupumas. Tai puikiai iliustruoja žmonių poreikiai skolintis, per daug nesusimąstant ar pavyks tuos pinigus grąžinti, tokie žmonės, net ir gaudami minimalias pajamas, pirks tik patį brangiausią batoną, vaikščios su geriausiu telefonu, nes taip jie, skirtingai nei taupieji, sieks „atsigriebti“ už vaikystėje patirtą nepriteklių.

Tiek liguistas taupymas, tiek išlaidumas yra kraštutinumai, kurie gyvenimą padaro dar labiau sudėtingu. Jei nesate vienas iš tokių žmonių, Jums pasisekė.

Slaptas tikėjimas

markis — Fri, 09 Jan 2015 21:46:05 GMT

Didžiausias paradoksas yra tame, kad esame tokie pat pažeidžiami, kaip pažeidžiamas pirmos šalnos pakąstas klevo lapas, nors galvojame, kad esame stiprūs ir nepriklausomi.

Stebiu žmones. Kai kurie iš jų, patys artimiausi, stovi šaltu veidu prie mirštančio sau artimo žmogaus tą paskutinę atsisveikinimo akimirką, tą paskutinį vizualinį kontaktą ir stipriai suspaudžia lūpas, kad tik neparodytų savo jausmų aplinkiniams.
Dieve, ar tu, žmogau, supranti, kad be tavo jausmų, be tavo tikro, nuoširdaus kontakto su tuo, jau negyvu žmogumi, joks kitas vizualus kontaktas jūsų daugiau niekada nesies? Ar tu supranti, kad aplink tave esantiems nusispjauti į tai, ką tu jauti?

Žiaurus gyvenimas. Niekada jo per daug nemėgau ir dabar jo negaliu pakęsti. Tai, kad turime laukti neišvengiamo, dar labiau sustiprina tą jausmą, kad praradimai yra svarbesni už atradimų džiaugsmą. Nėra nieko baisiau už praradimus ir nieko džiaugsmingiau už atradimus. Atradimus fiksuojame akimirkoje, o praradimus – amžinybėje. Amžinai išlieka randai, o supuvusių jausmų kvapas persekioja visą likusį gyvenimą... ar tikrai sustojame toje stotelėje, kurioje parašytas mūsų vardas?

Nereikia dramatiškų gyvenimų meksikiečių, tiesa, dabar turkiškų serialų fone. Nereikia slapto tikėjimo, kad tai, ką šiandien vadinu nerealiu gyvenimu, vieną dieną virs suknistu gyvenimu. Ne, nenoriu pulti piešti pilkų spalvų ir tą patį gyvenimą spalvinti dar tamsesnėmis spalvomis. Ar galima juodos spalvos tušu nudažyti pilkos spalvos dangų? Yra dalykų, kurių negalime pakeisti.

Šūdas. Aš toks savanaudis, kad norėčiau virsti mankurtu ir nieko neprisiminti. Norėčiau būti robotu, kartojančiu aplinkinių žodžius ir neturėti jausmų, kurie lyg snaudžiantis Etnos ugnikalnis, išsiveržia tada, kai jų mažiausiai tikiesi. Nors tie jausmai, tie patys juodžiausi ir skiria mane nuo tos pilkos ugnikalnio masės, tie patys jausmai verčia mane būti žmogumi. Nenoriu juo būti.

Ar tikime sapnais? O tais, kurie lankosi beveik kiekvieną naktį? Ar tikime tais, kurie tamsiu paros metu ateina pas mus priminti apie save ir palinkėti laimingo gyvenimo? Ar norime jais tikėti ir būti su jais? Negalime.

Kas čia vyksta?

markis — Sat, 15 Nov 2014 22:52:02 GMT

Kartais pagalvoju, koks yra mano draugų ar net mano paties gyvenimas? Tiksliau gal ne gyvenimas, o tai, kuo gyvenu. Kalbu apie pomėgius, vertybes ir gyvenimo būdą. Tiesa, žmonės kartais, na, gal dažniausiai vertinu pagal tai, kiek jie uždirba, lyg kokia gradacija, lyg koks tikėjimas... o juk visų svarbiausia yra ne pinigų kiekis, o asmenybė, jos moralinės vertybės ir pomėgiai. Taip juk turėtų būti. Deja.

Sunku rasti tinkamą kelią, o dar sunkiau suprasti, kad visų kelias baigsis vienodai ir jo nepakeis nei sėkmingesni karjeros šuoliai, nei taip siekiama nepriklausomybė nuo darbdavio.

Konkurencija, tai – pagrindinis variklis varantis pirmyn, juk taip sunku matyti, kad tavo buvęs klasiokas yra didelės įmonės vadovas, ar tarptautinės korporacijos aukštas pareigas užimantis šulas. Nors ne, gal ne konkurencija, gal pavydas, nors šis žodis yra beveik konkurencijos sinonimas.

Kartėlis apima kas kartą, kai tik prisiliečiu prie to, ką vadinu statusu, prie to nesveiko supratimo, kad kažkas kažką daro geriau, kad kažkas uždirba daugiau ar net gražesnį gyvenimą gyvena. Vemti norisi... pykina nuo to, bet vemti negaliu, nes apvemsiu pats save, o juk mano gyvenimas kažkam taip pat atrodo rožėmis, o gal ir erškėtrožėmis klotas.

Sudėtingas gyvenimas, o ypač skaitant tas rašliavas, kurias ramiai viešinu savo asmeninių minčių portale. Retas kuris jas supranta, dažnai atrodo, kad tai, kas vyksta mano viduje, tai lyg dar vieno keisto žmogaus mintys, neturinčios nieko bendra su realiu pasauliu. Ne, sakau, žmonės, pažvelkime giliau, savo mintis dėstau ne eilutėse, o tarp jų.

Ir šis minčių vyniojimas nėra šiaip sau kažkokia depresinio gyvenimo būdo išdava ar dar vieni kreivų veidrodžių karalystėje gyvenančio žmogaus samprotavimai. Jokiu būdu. Bet grįžkime prie aplinkos, prie žmonių, juk jie svarbiausi, tiesa?

Žavėtis kažkuo, garbinti kažką labai šaunu, tikėti kažkuo, taip pat populiaru... bet bandykime prisiliesti prie to, kas tikra. Ar galime įvardinti tai, ką vadinti galime tikra? Pripažinsiu, nuoširdžių žmonių, bent tų, kurie nuoširdūs patys sau, beveik nėra. Taškymasis be jokios priežasties ar tūnojimas užsidarius savyje nėra tas kelias, kuris kažkur veda ir aš tai vadinu egzistencija. Deja, ja dažnai gyvenu ir aš. Stop.

Šią akimirką sustoju ir bandau rasti tą taip trokštamą formulę – tai kas yra kas? Nerandu. Lakstymas be sustojimo, tikslų siekimas, materijos šlovinimas ar stagnacija visame kame? Nedursiu pirštu į nieką ir nesakysiu, kad kažkas gyvena teisingai, o kažkas merdėja ar taškosi taip, kad atrodo, kad gyvenimas sustos jei tik nebus pabendrauta dar su kažkuo apie kažką vardan to, kad nešvaistytum savo gyvenimo ar laisvo laiko.

Banalu, kažkoks piaras, maskaradas. Su žmogumi bendrauji keletą metu, o jis su tavimi bendrauja ar elgiasi taip, lyg vakar būtum susipažinęs... What the fuck? Apie jį nežinau nieko daugiau, nei kad žinojau prieš metus... nejaučiu nieko daugiau, nei kad prieš metus. Ir tai mano... draugas? Kas? Taip... smagu, tiesa... ir alkoholio nereikia vartoti vienam žvelgianti į apipuvusį savo paties atvaizdą. Kažkas čia ne taip.

O kas ne taip, taip ir nesuprantu. Tas mygtukas „search“ ar „scan“ įsijungia taip dažnai, kad pasijuntu lyg antžmogis nesugebantis interpretuoti ir tinkamai apdoroti plaukiančios į smegenis informacijos. Gal problema manyje? Nors tai, ką matau sukurtuose Holivudo filmuose atrodo kur kas tikriau, dramatiškiau, nuoširdžiau ir stipriau... o dar tos meksikietiškos, ai tiesa, dabar turkiškos dramos... o, kaip jie vaidina... ir po visa to aš vis dar tikiu, kad viskas priklauso tik nuo manęs.

Kur tu esi?

markis — Tue, 09 Sep 2014 08:24:42 GMT

Sakoma, kad tie žmonės su kuriais bendraujame yra mūsų pačių veidrodis, atvaizdas. Pasakyk, kas tavo draugai – pasakysiu kas tu. Bet iš tiesų, kodėl vieni žmonės tokie draugiški, su jais norime bendrauti, o kiti, atrodytų mūsų pačių vengia? Kaip ir daugeliu atveju, vieno atsakymo nėra, bet tam tikros tendencijos egzistuoja.

Visų pirma, pradėkime nuo savęs. Galime savęs paklausti – ką apskritai man reiškia žmonės? Ar jų man reikia ir jei reikia, tai kodėl?

Kraštutinumai nėra jau tokie reti, kaip gali atrodyti – žmonių baimė ar perdėtas jų poreikis identifikuojamas sunkiai, bet vis dėl to, egzistuoja. Žinoma, bėgant metams, tampame vis komunikabilesni, labiau išmokstame maskuoti savo trūkumus ir labiau išryškiname privalumus, tai pasireiškia beveik pas visus. Žinoma, sunkiausia identifikuoti save ir suprasti, kur esame, kuo esame, ko norime ir kada jaučiamės geriausiai.

Sutinkame žmogų, atrodo, kad jis aktyvus, komunikabilus, draugiškas, su juo gera leisti laiką – bet tai tik pirmas įspūdis, pirma akimirka. Jei norėsime iš arčiau jį pažinti, dažnai susidursime su siena, sustosime lyg prie tam tikros raudonos linijos – toliau nė iš vietos. Nors vartai ir gražūs, bet jie bus uždari, beprotiškai norėsis pakliūti vidun, tačiau gali būti, kad jie bus uždari visą laiką, neįžengiama tvirtovė norint labiau pažinti, suprasti ir suartėti. Tipinis atvejis, kurių, tikiu, aplinkui apstu. Tokie žmonės paprastai turi daug pažįstamų ir beveik neturi draugų – priežastis aiški, juk draugas nuo pažįstamo skiriasi ne vien tuo, kiek dažnai matomasi ar dažnai bendraujama. Su draugais mus sieja ypatingas ryšys, o ypatingam ryšiui reikia atviro, nuoširdaus bendravimo. Reikia sugebėti įsileisti kitą žmogų į savo vidinį pasaulį, reikia tam kitam žmogui leisti įsileisti save.

Sakoma, kad aktyvus gyvenimo būdas yra tai, kaip turėtų gyventi šiuolaikinis žmogus, neva tai pats teisingiausias kelias, bene aktyviausiai formuojamas stereotipas. Ta pati žiniasklaida mirga nuo pranešimų, kaip įžymūs žmonės, kurie keliauja, dalyvauja vakarėliuose, kokie jie laimingi ir viskuo patenkinti. Atrodo, kad aktyvaus gyvenimo propaguotojai – sėkmingo žmogaus etalonas? Tai kodėl tie patys aktyvūs žmonės vis dažniau pakelia prieš save ranką? Tikriausiai todėl, kad ne aktyvus gyvenimo būdas yra laimės ir sėkmės formulė. Inercija tokia gaji, kad kartą įsisukus į aktyvaus gyvenimo būdo verpetus, iš jų lengvai neištrūksi. Nuolatinis žmonių poreikis, nuolatinis bendravimo poreikis, nuolatinis skubėjimas ir veiksmo troškimas, tai lyg narkotikas, kuris varo į priekį – nebegalime sustoti, nes atrodo, kad nėra vardan ko sustoti. O gal ir nereikia?

O koks yra aktyvių žmonių požiūris į tuos, kurie gyvena kitokį gyvenimą? Ar galima smerkti tą žmogų, kuris nuo ryto iki vakaro darbe praleidžia prie kompiuterio, o vakare žiūri televizorių? Ne, bet kažkodėl jie smerkiami, priskiriami nevykėliams, net nesigilinant į tai, ar jiems tai patinka, bet jei taip gyvena, tai tikriausiai patinka?

Bet.... viso gyvenimo kelias turėtų būti kupinas laimės ir tokio gyvenimo, kuris mus padaro laimingais. Kartais tam nereikia nei žmonių, nei draugų, gal užtenka pažįstamų, su kuriais nesi nei ypatingai malonus, nei draugiškas, o gal reikia be perstojo bendrauti, lėkti, bėgti, džiaugtis... o gal reikia tiesiog ramių vakarų prie TV ekrano... kiekvienam savo – kiekvienam savas pragaras ar savitas rojus.