Sakoma, kad tie žmonės su kuriais bendraujame yra mūsų pačių veidrodis, atvaizdas. Pasakyk, kas tavo draugai – pasakysiu kas tu. Bet iš tiesų, kodėl vieni žmonės tokie draugiški, su jais norime bendrauti, o kiti, atrodytų mūsų pačių vengia? Kaip ir daugeliu atveju, vieno atsakymo nėra, bet tam tikros tendencijos egzistuoja.

Visų pirma, pradėkime nuo savęs. Galime savęs paklausti – ką apskritai man reiškia žmonės? Ar jų man reikia ir jei reikia, tai kodėl?

Kraštutinumai nėra jau tokie reti, kaip gali atrodyti – žmonių baimė ar perdėtas jų poreikis identifikuojamas sunkiai, bet vis dėl to, egzistuoja. Žinoma, bėgant metams, tampame vis komunikabilesni, labiau išmokstame maskuoti savo trūkumus ir labiau išryškiname privalumus, tai pasireiškia beveik pas visus. Žinoma, sunkiausia identifikuoti save ir suprasti, kur esame, kuo esame, ko norime ir kada jaučiamės geriausiai.

Sutinkame žmogų, atrodo, kad jis aktyvus, komunikabilus, draugiškas, su juo gera leisti laiką – bet tai tik pirmas įspūdis, pirma akimirka. Jei norėsime iš arčiau jį pažinti, dažnai susidursime su siena, sustosime lyg prie tam tikros raudonos linijos – toliau nė iš vietos. Nors vartai ir gražūs, bet jie bus uždari, beprotiškai norėsis pakliūti vidun, tačiau gali būti, kad jie bus uždari visą laiką, neįžengiama tvirtovė norint labiau pažinti, suprasti ir suartėti. Tipinis atvejis, kurių, tikiu, aplinkui apstu. Tokie žmonės paprastai turi daug pažįstamų ir beveik neturi draugų – priežastis aiški, juk draugas nuo pažįstamo skiriasi ne vien tuo, kiek dažnai matomasi ar dažnai bendraujama. Su draugais mus sieja ypatingas ryšys, o ypatingam ryšiui reikia atviro, nuoširdaus bendravimo. Reikia sugebėti įsileisti kitą žmogų į savo vidinį pasaulį, reikia tam kitam žmogui leisti įsileisti save.

Sakoma, kad aktyvus gyvenimo būdas yra tai, kaip turėtų gyventi šiuolaikinis žmogus, neva tai pats teisingiausias kelias, bene aktyviausiai formuojamas stereotipas. Ta pati žiniasklaida mirga nuo pranešimų, kaip įžymūs žmonės, kurie keliauja, dalyvauja vakarėliuose, kokie jie laimingi ir viskuo patenkinti. Atrodo, kad aktyvaus gyvenimo propaguotojai – sėkmingo žmogaus etalonas? Tai kodėl tie patys aktyvūs žmonės vis dažniau pakelia prieš save ranką? Tikriausiai todėl, kad ne aktyvus gyvenimo būdas yra laimės ir sėkmės formulė. Inercija tokia gaji, kad kartą įsisukus į aktyvaus gyvenimo būdo verpetus, iš jų lengvai neištrūksi. Nuolatinis žmonių poreikis, nuolatinis bendravimo poreikis, nuolatinis skubėjimas ir veiksmo troškimas, tai lyg narkotikas, kuris varo į priekį – nebegalime sustoti, nes atrodo, kad nėra vardan ko sustoti. O gal ir nereikia?

O koks yra aktyvių žmonių požiūris į tuos, kurie gyvena kitokį gyvenimą? Ar galima smerkti tą žmogų, kuris nuo ryto iki vakaro darbe praleidžia prie kompiuterio, o vakare žiūri televizorių? Ne, bet kažkodėl jie smerkiami, priskiriami nevykėliams, net nesigilinant į tai, ar jiems tai patinka, bet jei taip gyvena, tai tikriausiai patinka?

Bet.... viso gyvenimo kelias turėtų būti kupinas laimės ir tokio gyvenimo, kuris mus padaro laimingais. Kartais tam nereikia nei žmonių, nei draugų, gal užtenka pažįstamų, su kuriais nesi nei ypatingai malonus, nei draugiškas, o gal reikia be perstojo bendrauti, lėkti, bėgti, džiaugtis... o gal reikia tiesiog ramių vakarų prie TV ekrano... kiekvienam savo – kiekvienam savas pragaras ar savitas rojus.