Marius Manasovas - Eilėraščiai
Beprasmybė

Ir kam man meilės lašas tyras,
Jei pievoje gausu rasos?
Akyse skęsta jūros bangos,
Bet kūnas amžinai miegos.

Ne ten kur ošia žalios girios,
Ne ten pavasaris širdies,
Sutikęs šalną baltą šaltą
Rudens agonija prasmegs vilties.

Taip. Tai jausmas saulės,
Kai šildai pragaro vartus,
Bet kas tave paguos pasauly,
Jei ne... – tikėjimas pražus.

Ilgai su mintimis gedėjau,
Jausmus padžiovęs ant peties.
Su savimi žaidžiau lyg vėjas,
Vien nuo minties apie jausmus blaškiaus.

Ir kam man laimės lašas tyras,
Jei springstu nuo vilties?
Akyse skęsta laiko smiltys,
O mintys gena prie mirties.

M. Manasovas 2013-09-09

__________________________________

Portretas 

Teptuku paveikslą tapau,
Portretą tavo, neišgalvotą.

Spalvas tepu tik tas,
Kurias ranka pasiekt galiu.
Drebančiu kūnu
Stipriai teptuku rėžiu.

Prisiekęs amžinybe
Raudona spalva piešiu,
Lyg tuščią lapą – 
Akis balta spalva tepu.

Be kraujo, siekiu dar juodos,
Lyg žaibas sudraskė...
Rūbus sielos gležnos. 

M. Manasovas 2013-06-28

__________________________________

Išdavikiškai šiltas kūnas

Išdavikiškai šiltas mano kūnas tūnos,
Kol šaltos mintys užburs ir ledu neužklos.

Pavasario saulė šiluma užlies,
O menuo pakilęs šaltą patalą ties.

Nors ir pakibęs virš giedro dangaus,
Ašarą brauksiu, bet tikėsiuos vilties.

Niekas neklaus, o ir tylėsiu šventai,
Jei nuleidęs akis, užmerksiu jas amžinai.

M. Manasovas 2012-08-17
______________________________

Tamsa

Kodėl mintis pavogęs,
Giliai slepiu jausmus,
Nuo melo, nuo savęs,
Nuskurdusius tikslus?

O kur tikėjimas prakeiktas,
Kodėl likimą vadinu krauju?
Kai stiprūs vėjai naktį gaudžia,
O žvaigždės slepias po skliautu.

Kai stiklas rėžia šaltą kūną,
Ar skausmas verias iš širdies,
Ar mintys karštos, pragaištingos
Vulkanu kyla iš mirties?

Ne. Ne paukščio klyksmas,
Ne saulės spindulių spalva,
Kur sapnas baltas,
Ten niekada nebus tamsa.

M. Manasovas 2012-06-14

______________________________

Nereikia tylos

Nereikia tylos,
Nereikia laikrodžio dūžių,
Gilių atodūsių
Ar gyvenimo lūžių.

Nereikia meilės,
Karštos, abejingos...
Nereikia tikėjimo
Tuščio, apgaulingo.

Nereikia matyti,
Klausyti, užuosti...
Nereikia nieko,
Kuo galėtum kvėpuoti.

Nereikia tylos,
Jei plaka širdis,
Gilūs atodūsiai
Tegul agonijoj angelais virs,
O meilė, kad ir kokia ji saldi,
Tikėjime merdės,
Apgaulėje kris...

M. Manasovas 2011-12-05
__________________________________


Nedrįsau pakilti

Nedrįsau pakilti,
Kai bloškė viesulas stiprus.
Kai trenkė perkūnas
Sukniubęs meldžiausi,
Kad vėl turėčiau sparnus.

Lietus plakė ugnim,
Tamsa grobė sapnus.
Krito uolos ledinės
Ir daužė gyvenimus gležnus.

Nedrįsau pakilti,
Vis kniūbsčias guliu,
Sparnus iškėliau –
Pro juos žvaigždes tolimas regiu.

Lietus nurimo,
Vėjas tylus...
Dangus toks raudonas...
Apgaulingai ramus.

M. Manasovas 2011-08-05
__________________________________



Kaip ilgai aš dusau


Kaip ilgai aš medžiojau,
Dar ilgiau aš dusau...
Kvapu tavu tikėjau,
Jausmu gyvenau.
Neklausiau aš vėjo,
Kodėl nakties tamsoje
Tave sutikau.

Saulei pakilus – mėnulį mačiau,
Pilnaties šviesoje
Tavo akis ir lūpas
Tyloje aš liečiau.

Lūpos raudonos,
Lyg ryto dangus...
Tavo kasos geltonos,
Lyg bičių medus...
O akys... o akys –
Jos žydros,
Lyg jūros mėlis svaigus.

Kaip ilgai aš medžiojau,
Be tavęs aš dusau,
Tikėjau, mylėjau...
Nakties tyloje pravirkau.

M. Manasovas  2011-08-05
___________________________________


Lytėjimas

Lytėjimas švelnus,
Vos priliečiu... lūpomis.
Krentant šešėliui,
Šviečiant mėnuliui...

Sustingusi mintis,
Ištryško sniegu.

Norėčiau pakilti,
Bet neturiu sparnų,
Norėčiau paskęsti,
Bet nebejaučiu lietaus lašų.

Išeisiu... niekas nepasiges.
Neliūdėsiu,
Šypsosiuosi, kai mėnuo užges.

M. Manasovas 2011-04-06
___________________________________

Prikimo


Tylėjimas virsta garsu,
O balsas užkimęs...
Ateinu basom kojom,
Brendu per stiklus,
Skinu saulę...
Kad naktis ateitų.

Trinu tarp pirštų smėlį, –
Žvyras.

Pradeda lyti,
Stiklas raižo kūną,
Negaliu niekur eiti.

Akys žiba,
O per ašaras nematau kelio.
Balsas prikimo,
Sukniubau prie vienišo beržo...

M. Manasovas 2011-04-06
___________________________________

Nukritęs lapas


Nukritusį lapą uždėsiu ant medžio,
Prisegsiu, lipinsiu...
Neuždėjęs – pravirksiu.

Ant kelių sukniubęs pakelsiu akis,
Vilties žvilgsnis,
Jis šaltas, piktas...
Beviltiškas jis bus.

Apkabinsiu kamieną,
Šilumą jausiu širdy.

Šiurkštus kamienas,
Čiulbantis paukštis, -
Sudegins tikėjimą,
Kad nurimus vėjui
Nukritęs lapas vėl prabils.

Šaltas kamienas,
Be gyvybės ženklų...
Lapas sudžiūvo...

Dar graudžiau pravirkstu.

M. Manasovas 2011-03-17
___________________________

Tyloje


Daugelis, kur ėjo,
Tyliai dingo rūke.
Pėdos geso, sniegas krito,
Mintys šalo – tyloje.

Daugelis... užtilo naktyje,
Kai kas mintis kedena,
Bet daro tai – tik tyloje.

Kai žvakės žvelgė į mane,
Aš vis tikėjau,
Kad tikros jos, kad ne sapne,
Kad ne sapne žvilgsniu jas glostau!..
Tiesa, dariau tai – tyloje.

Ir tyloje aš gyvenu,
Ir daugelis taip darė.
Aš šiandien čia...
Pėdas baltas dedu,
Rytoj pasnigs...
Sušalsiu naktyje.

M. Manasovas 2010-03-17
___________________________

Sauja žodžių


O sielą velniui ar parduotum,
Už saują žodžių kupiną šiaudų?
Lyg saulė šviečia lempos stiklas,
Tik šilumos neskleidžia po gaubtu.

O kam tikėjimas ir žodis duotas,
Jei veltui jį tyloj švaistai?
Laike tylėdamas uždusi,
Nors ir gyvatėmis trankais.

Galbūt širdis sustingusi nuo šalčio
Ir jausmas tuštumos kankins tave,
Bet baltas angelas vaidensis toly
Ir kvies sutikt jį skausmo kelyje.

Lietaus lašai tau raižys kūną,
O pilkas smėlis virs smala,
Vis tiek tikėjime palūši
Nors melsies tyliai paslapčia.

Nėra vilties gyventi saujoj
Ir tyliai slinkti tuo keliu,
Kuris mintis paslėpęs tyko
Lyg  grybas šlapias po medžiu.

Pagausi žodį skrendant tiesiai
Ir melo kupeta sudegs,
Suduš ir lempos stiklas pilkas
Ir liksi vienas tamsoje.
 

M. Manasovas         2009-11-19
___________________________

Alkoholio tvaikas

Pasklidęs alkoholio tvaikas
Kankina merdinčias akis,
Alus, šampanas,
Šaltas sielos speigas,
Baltu šerkšnu uždengs mintis.

Suskilęs takas veda tiesiai,
Nors net nenoris ristis tuo keliu,
Sudriskęs rūbas,  basos kojos,
Ir šaltas sniegas byra ant galvų.

Išgėręs butelį sviedžiu į langą,
Gal Dievo šutvė atsibus,
Pasiims į pragarą šią sielą kaltą
Ir kūno nebereiks jau kišti po ledu.

Sutrypęs viltį vėl suku į dešinę,
Nors gal kairė arčiau širdies,
Jau nebeklausiu balto medžio,
Kodėl nebeverkiu ant mylimo peties.

Aš tramdau savo kūno aistrą
Ir tekinas lekiu pirmyn,
Apsvaigęs nuo palaimos,
Rūdim apsvilęs bėgu pražūtin.

Ir kas beplaus man sielos veidą, –
Ji purvinam sapne trūnys,
Ir šaltis, speigas, alkoholio tvaikas
Mane kas vakarą ramiai migdys.

M. Manasovas                 2009-06-12
_______________________________