Aš dažnai pagalvoju ar įmanoma suvaldyti pyktį? Ar įmanoma išlikti ramiam, objektyviam ir susitvardyti esant kritinei situacijai? Žinoma, aukštą emocinį intelektą turintys žmonės nesusiduria su šia problema, bet ar tikrai? Ar viską lemia emocinis intelektas ir gebėjimas valdyti emocijas? 

Dažniausiai neigiamos emocijos mus užvaldo taip stipriai, kad norime tam tikrus asmenis siųsti taip toli, kad planeta Marsas atrodytų jiems per daug artima vieta. Daug kartų klausiau savęs kodėl tai vyksta su manimi? Kodėl aš pykstu, jei nėra dėl ko pykti? Į galvą beldžiasi viena mintis, kad, po velnių, man tai rūpi. Ar galime daryti išvadą, kad jei man kažkas nerūpi, tai aš dėl to kažko nepykstu? Manau, kad tam tikrais atvejais, taip. Įsivaizduokime paprastą situaciją: jūsų artimas žmogus patenka į avariją, o kaltininkas girtas, vos ant kojų pastovintis individas. Ar pyksite ant jo už padarytą žalą savo artimui ar, valdydami savo emocijas, išliekate ramus? Kita situacija: jūs dirbate įmonėje, kuri gamina elektronikos įrenginius ir esate atsakingas už savo pavaldinius. Kažkuris iš jums pavaldžių darbuotojų pareiškia, kad jį viskas užkniso ir jis nori rytoj pat išeiti iš darbo, tačiau ne dėl to, kad esate prastas jo vadovas, o dėl to, kad jam tiesiog nepatinka toks darbas. Ar pykstate ant jo? Žinoma, kad ne, nes skirtingai nei avarijos atveju, darbinė situacija nepalies jūsų taip asmeniškai. Galime daryti išvadą, kad visa tai, kas neliečia mūsų asmeniškai ir kam sąlyginai esame abejingi, mums nesukelia stiprių emocijų ir pykčio.

Asmeniškai esu išbandęs keletą pykčio valdymo priemonių. Į tam tikrus dalykus pakeičiau požiūrį, pradėjau abejingiau, objektyviau priimti tam tikrus įvykius ir situacija kardinaliai pasikeitė. Tikrai, pradėjau rečiau reikšti nepasitenkinimą ir mažiau pykti. Kitaip tariant, kuo mažiau rūpėjo, tuo lengviau „slydo“. Bet ar negresia abejingumas viskam, kas mus supa? Tiesa, gresia, bet šiuo atveju reikia susidėlioti „į stalčiukus“ tai, kas tau iš ties svarbu, o kas ne. Tenka pripažinti, kad požiūrio klausimas vėl laimi, bet...

Ne viską galime išmatuoti ir ne viską lemia požiūris, nors jis ir labai svarbus, tačiau mus kartais tiesiog erzina tam tikri žmonės, jų mintys ir kreivas pasaulio suvokimas. Atrodo, kad taip aišku, kad balta yra balta, bet priešais sėdintis asmuo intensyviai tave bando įtikinti, kad balta yra juoda. Hmmm... Piktos mintys vėl kedena mintis, bet jei pagalvoti paprastai, vieno idioto vietą suskubs užimti kitas, bet pykčiu vėl gi nieko neišspręsi. Ir ką gi daryti? Pamenate, vaikystėje mama mus mokino: nesiliesk prie ugnies, nes ji karšta, nudegsi. Tas pats ir gyvenime, jei nori išsaugoti savo sveikas emocijas ir protą, venk tau nemalonių žmonių, venk nemalonių situacijų, bet... jei įsigilinus į kasdieninio gyvenimo peripetijas ar galime nusibelsti į negyvenamą salą ir ten praleisti visą savo gyvenimą atsiribodami nuo visų? Ko gero, kad ne, tad ir pyktis niekur nedings.