Ar daug reikia, kad jaustumeisi laimingas? O kas yra laimė ir nuo ko ji priklauso? Daug kyla minčių, bet mintys yra viso labo tik mūsų jausmų išraiška. Tiesa, svarbiausia kaip jaučiamės, o dar svarbiau kodėl taip jaučiamės. Kai identifikuojame problemą, tada galime pabandyti ją išspręsti. Ar norite recepto kaip jaustis laimingu? Jo nebus, bet kai kurias mintis bandysiu išdėstyti...

Gyvenimiška patirtis išmokė, kad svarbiausias asmeninės laimės receptas yra požiūris į svarbius dalykus. Pradėti galime nuo to, kas yra svarbu: šeima, karjera, draugai... o kokie prioritetai? Savo aplinkoje matau žmones, kuriems be galo svarbūs draugai, kitiems – karjera, o treti, kad ir kaip norėtų, bet negali būti laimingi savo šeimoje. Daugiausiai minčių kelia laimė šeimoje. Sunku suvokti, kodėl mylinčią žmoną ir vaiką turintis subrendęs vyras toks nelaimingas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko daugiau ir negali trūkti, bet... o jei bandysi bėgti nuo savęs kiekvieną kartą pajutęs tai, ko iš tiesų nepažįsti? Jei nežinai kas yra šeima, jei nežinai, kokia ji turėtų būti ir ką vardan jos privalai aukoti. Lyg bandytum plaukti per vandenyną maža valtele ir nežinotum, kad tavęs neišvengiamai laukia didelės bangos... o vardan jų, tų bangų ir baimės nuskęsti, išbandymų ar aukotum savo laimę?

Kartais (gal ir dažnai) norėčiau turėti teptuką ir nudažyti kai kuriuos gyvenimus kitomis spalvomis. Ne juoda spalva dažyčiau. Deja.

Sakoma, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis, kad kiekvienas kuriame savo likimą ir jį kontroliuojame. Tiesa, bet taip pat esame įkalinti ir savo jausmų ir gyvenimo patirties labirintuose. Esu tikras, kas pagrindinius išgyvenimus esame patyrę vaikystėje ir likimo smūgiai, kuriuos patyrėme tuo, ypač jautriu periodu, atsiliepia visą gyvenimą. O jei, uždaras, savimi nepasitikintis, melancholiškas žmogus vaikystėje patyrė didelę traumą – tėvų skyrybas? Kokia tikimybė, kad toks žmogus subrendęs sukurs šeimą, supras, kas yra šeima, aukosis dėl jos ir jausis laimingu ją turėdamas. Nulinė. Nėra jokių iliuzijų, kad tokiais atvejais supratimas ir požiūris į kitiems svarbius dalykus bus toks pats, kaip visuomenėje priimtos normos ar sėkmingo (laimingo) gyvenimo receptas. Jei vaikystėje įpratome kentėti, tikriausiai visą gyvenimą, net patys to neįtardami, sieksime kančios. Užprogramuota.

Ar yra kelias iš akligatvio? Ar yra tikimybė, kad visą gyvenimą, per tą super didelį vandenyną plauksime savo maža valtele ir nejausime visiškai jokio bangavimo? Banalu. Norisi tikėti, kad kelias tikrai yra, bet... kelia reikia tiesti pačiam, tuos sunkius akmenis ridenti ant grindinio ir tiesti tuos akmenis ir grįsti laimės kelią tikintis, kad jis vieną dieną virs greitkeliu. Arba viską griauti ir kentėti... po to vėl statyti, vėl griauti ir vėl kentėti...