Didžiausias paradoksas yra tame, kad esame tokie pat pažeidžiami, kaip pažeidžiamas pirmos šalnos pakąstas klevo lapas, nors galvojame, kad esame stiprūs ir nepriklausomi.

Stebiu žmones. Kai kurie iš jų, patys artimiausi, stovi šaltu veidu prie mirštančio sau artimo žmogaus tą paskutinę atsisveikinimo akimirką, tą paskutinį vizualinį kontaktą ir stipriai suspaudžia lūpas, kad tik neparodytų savo jausmų aplinkiniams.
Dieve, ar tu, žmogau, supranti, kad be tavo jausmų, be tavo tikro, nuoširdaus kontakto su tuo, jau negyvu žmogumi, joks kitas vizualus kontaktas jūsų daugiau niekada nesies? Ar tu supranti, kad aplink tave esantiems nusispjauti į tai, ką tu jauti?

Žiaurus gyvenimas. Niekada jo per daug nemėgau ir dabar jo negaliu pakęsti. Tai, kad turime laukti neišvengiamo, dar labiau sustiprina tą jausmą, kad praradimai yra svarbesni už atradimų džiaugsmą. Nėra nieko baisiau už praradimus ir nieko džiaugsmingiau už atradimus. Atradimus fiksuojame akimirkoje, o praradimus – amžinybėje. Amžinai išlieka randai, o supuvusių jausmų kvapas persekioja visą likusį gyvenimą... ar tikrai sustojame toje stotelėje, kurioje parašytas mūsų vardas?

Nereikia dramatiškų gyvenimų meksikiečių, tiesa, dabar turkiškų serialų fone. Nereikia slapto tikėjimo, kad tai, ką šiandien vadinu nerealiu gyvenimu, vieną dieną virs suknistu gyvenimu. Ne, nenoriu pulti piešti pilkų spalvų ir tą patį gyvenimą spalvinti dar tamsesnėmis spalvomis. Ar galima juodos spalvos tušu nudažyti pilkos spalvos dangų? Yra dalykų, kurių negalime pakeisti.

Šūdas. Aš toks savanaudis, kad norėčiau virsti mankurtu ir nieko neprisiminti. Norėčiau būti robotu, kartojančiu aplinkinių žodžius ir neturėti jausmų, kurie lyg snaudžiantis Etnos ugnikalnis, išsiveržia tada, kai jų mažiausiai tikiesi. Nors tie jausmai, tie patys juodžiausi ir skiria mane nuo tos pilkos ugnikalnio masės, tie patys jausmai verčia mane būti žmogumi. Nenoriu juo būti.

Ar tikime sapnais? O tais, kurie lankosi beveik kiekvieną naktį? Ar tikime tais, kurie tamsiu paros metu ateina pas mus priminti apie save ir palinkėti laimingo gyvenimo? Ar norime jais tikėti ir būti su jais? Negalime.