Kartais pagalvoju, koks yra mano draugų ar net mano paties gyvenimas? Tiksliau gal ne gyvenimas, o tai, kuo gyvenu. Kalbu apie pomėgius, vertybes ir gyvenimo būdą. Tiesa, žmonės kartais, na, gal dažniausiai vertinu pagal tai, kiek jie uždirba, lyg kokia gradacija, lyg koks tikėjimas... o juk visų svarbiausia yra ne pinigų kiekis, o asmenybė, jos moralinės vertybės ir pomėgiai. Taip juk turėtų būti. Deja.

Sunku rasti tinkamą kelią, o dar sunkiau suprasti, kad visų kelias baigsis vienodai ir jo nepakeis nei sėkmingesni karjeros šuoliai, nei taip siekiama nepriklausomybė nuo darbdavio.

Konkurencija, tai – pagrindinis variklis varantis pirmyn, juk taip sunku matyti, kad tavo buvęs klasiokas yra didelės įmonės vadovas, ar tarptautinės korporacijos aukštas pareigas užimantis šulas. Nors ne, gal ne konkurencija, gal pavydas, nors šis žodis yra beveik konkurencijos sinonimas.

Kartėlis apima kas kartą, kai tik prisiliečiu prie to, ką vadinu statusu, prie to nesveiko supratimo, kad kažkas kažką daro geriau, kad kažkas uždirba daugiau ar net gražesnį gyvenimą gyvena. Vemti norisi... pykina nuo to, bet vemti negaliu, nes apvemsiu pats save, o juk mano gyvenimas kažkam taip pat atrodo rožėmis, o gal ir erškėtrožėmis klotas.

Sudėtingas gyvenimas, o ypač skaitant tas rašliavas, kurias ramiai viešinu savo asmeninių minčių portale. Retas kuris jas supranta, dažnai atrodo, kad tai, kas vyksta mano viduje, tai lyg dar vieno keisto žmogaus mintys, neturinčios nieko bendra su realiu pasauliu. Ne, sakau, žmonės, pažvelkime giliau, savo mintis dėstau ne eilutėse, o tarp jų.

Ir šis minčių vyniojimas nėra šiaip sau kažkokia depresinio gyvenimo būdo išdava ar dar vieni kreivų veidrodžių karalystėje gyvenančio žmogaus samprotavimai. Jokiu būdu. Bet grįžkime prie aplinkos, prie žmonių, juk jie svarbiausi, tiesa?

Žavėtis kažkuo, garbinti kažką labai šaunu, tikėti kažkuo, taip pat populiaru... bet bandykime prisiliesti prie to, kas tikra. Ar galime įvardinti tai, ką vadinti galime tikra? Pripažinsiu, nuoširdžių žmonių, bent tų, kurie nuoširdūs patys sau, beveik nėra. Taškymasis be jokios priežasties ar tūnojimas užsidarius savyje nėra tas kelias, kuris kažkur veda ir aš tai vadinu egzistencija. Deja, ja dažnai gyvenu ir aš. Stop.

Šią akimirką sustoju ir bandau rasti tą taip trokštamą formulę – tai kas yra kas? Nerandu. Lakstymas be sustojimo, tikslų siekimas, materijos šlovinimas ar stagnacija visame kame? Nedursiu pirštu į nieką ir nesakysiu, kad kažkas gyvena teisingai, o kažkas merdėja ar taškosi taip, kad atrodo, kad gyvenimas sustos jei tik nebus pabendrauta dar su kažkuo apie kažką vardan to, kad nešvaistytum savo gyvenimo ar laisvo laiko.

Banalu, kažkoks piaras, maskaradas. Su žmogumi bendrauji keletą metu, o jis su tavimi bendrauja ar elgiasi taip, lyg vakar būtum susipažinęs... What the fuck? Apie jį nežinau nieko daugiau, nei kad žinojau prieš metus... nejaučiu nieko daugiau, nei kad prieš metus. Ir tai mano... draugas? Kas? Taip... smagu, tiesa... ir alkoholio nereikia vartoti vienam žvelgianti į apipuvusį savo paties atvaizdą. Kažkas čia ne taip.

O kas ne taip, taip ir nesuprantu. Tas mygtukas „search“ ar „scan“ įsijungia taip dažnai, kad pasijuntu lyg antžmogis nesugebantis interpretuoti ir tinkamai apdoroti plaukiančios į smegenis informacijos. Gal problema manyje? Nors tai, ką matau sukurtuose Holivudo filmuose atrodo kur kas tikriau, dramatiškiau, nuoširdžiau ir stipriau... o dar tos meksikietiškos, ai tiesa, dabar turkiškos dramos... o, kaip jie vaidina... ir po visa to aš vis dar tikiu, kad viskas priklauso tik nuo manęs.