Fu**ing people - 16 April 2016 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2016 » Balandis » 16 » Fu**ing people
23:58
Fu**ing people

Ar galiu vadinti laimėjimu tai, kad buvimas koncerte, apie kurį svajojau visą savo paauglystę, man sukėlė tiek pat emocijų, kiek sukelia V. Putino kalba per TV ekraną? Jaudino, bet ne tiek muzika ar show nebuvimas, kiek pats jausmas, kad esu koncerte, kuris prilygo eilinio sostinės klubo tūsui. Shit. Nieko negaliu pasakyti apie tuos, kurie skraidė aplink prisipumpavę alkoholio, ar apie tas, kurios strakaliojo vien dėl to, kad į jas švietė super skaisčios lempos. Ar galiu ką nors pasakyti apie save? Taip. Galiu.

Seniai svajoju apie tai, kad norėčiau įsėsti į lėktuvą, Dieve, tiktų ir F16, ir iškišus vidurinį pirštą apskrieti visą pasaulį. Noriu tikėti, kad dar galiu, sukaupęs visas jėgas, suprasti kas vyksta aplink mane. Nesuprantu, tikrai, nesuprantu. O kaip norėčiau nerodyti to vieno piršto ar nepykti ant visų vien už tai, kad kažkas kvėpuoja. Juk visi pykstame, tiesa? Bet tylime, o aš negaliu. Tikrai. Negaliu tylėti ir nepykti, nes mano prigimtis pikta, kaip to vilko, kuris staugdamas parodė Gediminui kur statyti vieną iš Vilniaus apsauginės sienos bokštų. Tas vilkas svarbus. Tikriausiai jį nušovė medžioklės metu, kad daugiau nekauktų. Nekokios perspektyvos.

Kažkaip ryškiai raudonos daugiau nei švelniai mėlynos, nors kraują dažniau lieju tų, kurie aplink mane, tačiau niekas net neįtaria, kad naktimis labiausiai kraujuoja tas, kuris labiausiai puola. O kaip dėl kvapo? Jo beveik nėra, juk slenkant žeme, jaučiamas tik žemės kvapas ir skonis.

Mačiau keletą personų, gal tokių pat kraujuojančių kaip ir aš, ir susimąsčiau, ar tas paveikslas toks pat kaip ir mano? Tikrai taip, lyg koks menininkas galiu nupiešti kiekvieno žmogaus paveikslą ir akimirksniu suprasti kas prieš mane. Bet man savas paveikslas atrodo lyg neįveikiama tvirtovė, kurios sienos tokios storos, kad kartais baisu, kad tie žmonės, kurie galvoja, kad esu paprastas čiūvas, net neįtaria, kad turiu tiek daug kaukių, kad net artimiausiems žmonėms bijau jas rodyti. Kartais jaučiuosi tikru vienuoliu, kuris medituodamas atranda savyje tai, ko anksčiau niekada nematė ir nejautė. Ar man to reikia? Taip. Ar man tai patinka? Ne. Nors kartais jaučiu, kad savyje turiu įrengta kiekvienos naujai sutiktos asmenybės rentgeną, kad užtenka vos kelių minučių, kad suprasčiau ar galėsiu tą žmogų mylėti ar ne, tačiau tai niekur neveda. Kaip ir baltas tunelis, kurį kiekvieną kartą regiu savo sapnuose ir kuris dingsta kas kartą suskambus mano žadintuvui.

Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 77 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]