|
Istorija, kurią norėčiau papasakoti yra susijusi su automobilių serviso darbu ir jame įvykusiu incidentu. Viskas prasidėjo labai tipiškai, o pagrindiniai šios istorijos dalyviai - skubanti, trisdešimtmetį perkopusi moteris, norinti, kad jos automobilis būtų pataisytas per labai trumpą laiką ir serviso meistras bandantis išsiaiškinti automobilio gedimą. Apžiūrėjęs automobilį, meistras diagnozavo gedima: reikia keisti vairuotojo pusės granatą. Jis informavo klientę, kad detalė, kartu su pakeitimu, kainuos apie 380 litų, moteris, tuo metu kalbėjo telefonu ir nevisai išgirdusi, supratusi meistro žodžius, linktelėjo galva, parodydama, kad suti ... Skaityti toliau » Prisegta:
Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 2087 | Sukūrė: markis | Data: 2011-Gegužis-03
| Komentarai (0)
|
Sakoma, kad visada pats nagliausias žmogus, lipantis per kitų galvas, laimi daugiausiai. Bet ar iš tikrųjų taip visada būna? Ar visada tas naglas, savimi per ne lyg pasitikintis žmogus, kuris daugeliu atveju yra lyg rakštis subinėje visada yra totalus laimėtojas? – šiuo atveju, neskubėsite su manimi sutikti, tačiau visai neseniai autoservise mano matyta scena, privertė susimąstyti...
 Šis klausimas mane jau seniai domino, tačiau vieningos nuomonės ir vieno vienintelio atsakymo iki šiol nepavyko rasti. Kiekvienam žmogui sėkmė ar sėkmingas žmogus yra suprantamas vis savaip. Vienas kalba apie pinigus, kitus apie jausmus, o trečias – apie gerą sveikatą, o ketvirtam, visų svarbiausia, kad jis būtų žinomas, pripažintas visuomenėje žmogus... ar galime vertinti sėkmingą žmogų, pagal vieną kriterijų? Ko gero, kad ne. Gal būt, tas turtingas, išvaizdus žmogus, turintis didelius, gražius namus, serga nepagydoma liga ir kenčia labai baisius ir didelius fizinius skausmus, o gal būt jo vaikai, dar nesulaukę pilnametystės, įniko į narkotikus, o gal būt?.. ar tikrai mes viską žinome? Iš tiesų, dažniausiai žmogus, kurį mes įvardijame kaip sėkmingu, yra egzistuojanti ir mums žinoma (pažįstama) as ... Skaityti toliau » Prisegta:
Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 1612 | Sukūrė: markis | Data: 2011-Balandis-21
| Komentarai (0)
|
 Niekada negalvojau, tiksliau neleidau sau niekada galvoti apie tai, kad viskas, kas vyksta aplink sustings. Atrodo, kad daugelių gyvenimai, lyg automobiliai autostradoje, pralekia pro akis ir nutolsta kažkur toli horizonte. Jaučiuosi taip, lyg visą gyvenimą stovėčiau iškėlęs nykštį ir tranzuočiau, ir akimis stebėčiau nutolstančius artimuosius, draugus, žmones kuriuos kažkada pažinojau ir kurių jau daug metų nėra šalia. Eini gyvenimo keliu - autostrada ištiesęs nykštį, kai kurie automobiliai sustoja, ir jūs kartu važiuojate kažkurį gyvenimo etapą, tada vėl išlipi, vėl įlipi, vėl išlipi... ilgainiui pradeda atrodyti, kad aplink viskas taip netikra, taip laikina... "Kiek, sakei, metų jūs esate kartu? Oi, buvote?! Kiek, tris, keturis metus? Ai, nebendraujate?.." – "Buvote geriausi draugai? Visa vaikystė kartu? O kur jis dabar? Nežinai? Aaa..." - ir vėl viskas iš pradžių, vėl naujas automobilis, vėl naujas vairuotojas, vėl susipažįsti su žmogumi ir net nežinai ar ilgai jums bus pakeliui... o jei belaukiant, stoviniuojant tuščioje autostradoje, pradeda lyti? Kapt kapt ant galvos ir nejučia suvoki, kad esi vienas, kad nieko aplink nėra ir kad tie lašai, neva byrantys iš dangaus, tai tik tavo ašaros riedančios skruostais. Sustoja prie tavęs, o gal ir pats sustoji... nebežin ... Skaityti toliau » Prisegta: |
|
Tikriausiai esate sutikę ne vieną žmogų, kuris galvoja, kad visi žmonės, esantys aplink, turi prisitaikyti prie to žmogaus norų, ambicijų, asmeninių savybių ar elgesio ypatumų. Vis dėl to, ką daryti, kaip elgtis sutikus tokią asmenybę? O gal mes esame lygiai tokie patys? – pykstame, kai kas nors kėsinasi į mūsų asmeninę erdvę, jei kas nors bando prieštarauti, tuojau pat čiumpame į atlapus, save laikome protingesniais už 90% Žemės planetoje gyvenančių žmonių, ypatingai mėgstame vienatvę ir stengiamės pasinaudoti net menkiausia galimybe visiems parodyti kokie esame šaunūs ir kokie „nešaunūs" yra aplinkiniai. Jei galvojate, kad paprastumas puošia žmones ir stengiatės būti paprastu ir nuoširdžiu su aplinkiniais, tai tokio tipažo žmones vargu ar suprasite, nes tikriausiai apie juos galvosite kaip apie arogantiškas ir išpuikusias asmenybes, kurie save lygina nebent tik su dievais.
O kaip gyventi tokiems žmonėms, kaip jiems prisitaikyti visuomenėje ir kaip rasti bendraminčių? – kad ir kaip keista būtų, žmonės, galvojantys jog aplink juos turi suktis pasaulis nelieka nuošalyje. Kodėl? Labai paprasta teo ... Skaityti toliau » Prisegta:
Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 673 | Sukūrė: markis | Data: 2011-Kovas-10
| Komentarai (0)
|
|
Prisegta:
Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 1518 | Sukūrė: markis | Data: 2011-Vasaris-06
| Komentarai (0)
|
 Aš kartais stebiuosi žmonėmis, kurie skiria mažiau dėmesio sau nei savo augintiniams. Ne kartą man iškilo dilema – kodėl va štai ta katytė, kurią augina senučiukė, maitinasi geriau nei pati senučiukė? Kodėl naminių augintinių priežiūrai ir specialiam maistui, ypač katėms ir šunims, kiekvienais metais visame pasaulyje išleidžiami milijardai litų, o tuo tarpu skurstančiose šalyse žmonės miršta badu? Paradoksas. Pažvelkime į visą šią situaciją šiek tiek pragmatiškai. Kuo katė ar šuo skiriasi nuo žmogaus? Be fizinių savybių, intelekto koeficiento, savimonės ir kitų tik žmogui būdingų bruožų... dar nepamirškime draugiškumo, meilumo, nors.... kai kurie Homo Sapiens taip pat turi šiuos bruožus. Tada kodėl naminiai gyvūnai tokie populiarūs, juk būtų galima namuose auginti keletą vaikų iš skurstančio Somalio? Va čia ir pasireiškia visa žmogaus prigimtis, juk naminis gyvūnas tavęs neįžeis, nepasakys pikto žodžio, nesusidės su neti ... Skaityti toliau » Prisegta:
Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 837 | Sukūrė: markis | Data: 2011-Sausis-27
| Komentarai (0)
|
 Vienu gyvenimo periodu stebėjausi žmonėmis, kurie nevengia konfliktų ir lengvai pasiduoda konfrontacijoms, tikėjau, kad visose gyvenimo situacijose galima rasti kompromisus ir eiti tuo gyvenimo keliu, kuriame vyrauja šypsenos ir tolerancija. Deja, mano tokias mintis išblaškė pats gyvenimas – norint išlikti šiuolaikiniame pasaulyje turi būti ne tik agresyvesnis, protingesnis, gudresnis ir geresnis už likusius individus, tačiau suprasti kokie žmonės tave supa, kitaip viskas, kuo tiki, tikėjai ar siekei virs pelenais. Iš tikrųjų ta kova, kova su žmonėmis, kurie yra aplink, aišku nekalbant apie artimuosius, turi vykti stengiantis išsaugoti autonomiją ir aplinkinių pagarbą, ko gero, tai kiekvieno iš mūsų kasdienybė. Visada galvojau, kad norint kažką gyvenime pasiekti, reikia būti empatišku ir nepamiršti žmogiškųjų vertybių, tačiau susiduriant su tiesiogine kitų asmenų psichologine prievarta visi geri norai ir tikėjimas, kad žmonės iš prigimties yra geranoriški, virsta farsu. Man teko išbandyti ne vieną bendravimo strategiją bendraujant su labai skirtingais žmonėmis – iš tiesų, tipažai gal ir labai skirtingi, tačiau tam tikri dėsniai, tam tikri žmonių tipažai išlieka tokiais stereotipiniais, kad vien tik identifikavus tokį tipaža iš pat pradžių reikia suprasti kaip su juo bendrauti, kad santykiai ateityje būtų darnū ... Skaityti toliau » Prisegta:
Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 922 | Sukūrė: markis | Data: 2011-Sausis-23
| Komentarai (0)
|
 Žmogaus vystymasis nuo pat lopšio iki pat senatvės lydimas įvairiausių gyvenimo posūkių. Skirtingu gyvenimiškos kelionės metu išgyvename vis skirtingus etapus, - paauglystėje pradedame pažinti suaugusiųjų pasaulį, priešingą lytį, vėliau – studijos, darbas, šeima, vaikų auginimas, dar vėliau – anūkai ir galų gale, užtarnautas poilsis, kažkur tyliame pušynėlyje, pučiant rudenio vėjams ir tyliai ošiant pušims. Tai visas ciklas, etapai, kuriuos norom nenorom praeina beveik kiekvienas. Visi esame labai skirtingi. Ne visi turėjome ar turime laimingą vaikystė, ne visi turime ir norime turėti šeimą, - gyvename taip, kaip mums atrodo, kad privalome gyventi, tvarkydami savo gyvenimą taip, kaip norime. Tikslios laimės formulės nėra, o kas, jei ji tokia ir būtų? Ar daugelis iš mūsų norėtumėme užprogramuoti savo gyvenimus tariamai laimei? – Abejoju. Stebiu žmones ir kiekvieną kartą, juos stebėdamas galvoju, ar kiekvienas iš jų yra laimingas, patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Gal tikrai, visišką pasitenkinimą ... Skaityti toliau » Prisegta: |
|
Dar pačioje vaikystėje, kai buvome maži, jauni ir naivūs, džiaugiamės kiekviena maža smulkmena, kiekviena maža dovanėle, kurią dovanodavo dar nepažinta kasdienybė ir gyvenimo smūgiai. Viskas atrodė taip gražu ir neįprasta, tas pasaulio pažinimas buvo pilnas stebuklų ir dar visai nesuprantamų dalykų. Bėgo metai. Augome, keitėmės ir mes, mūsų gyvenime atsirasdavo vis naujų išgyvenimų, naujų jausmų, kurie kartas nuo karto sudrebindavo mūsų pasaulėlį. Pirmoji meilė, pirmieji bučiniai, pirmasis gautas darbas, pirmasis automobilis, visa tai, kas buvo nauja, neišbandyta dar taip stipriai versdavo plakti krūtinę, kad atrodė, kad nieko kitko daugiau nebereikia, kad nieko kitko daugiau gyvenime ir nebus. Viena sekmadienio vakarą žiūrėjau televizijos laidą, kurioje buvo atrinkinėjami Lietuvos talentai, vienas iš atrankų komisijos narių Marijonas, komentuodamas pasirodymą pasakė žodžius, kurie man ausyse skamba iki šiol: „Bėgant metams man vis sunkiau tampa pravirkti...". Taip, tame daug tiesos, - juk ne be reikalo sakoma, kad gyvenime užgriuvę nusivylimai
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Manoma, kad mus, žmones, nuo gyvūnų skiria tai, kad sugebame jausti, jog turime emocijas, esame protingi ir sugebame racionaliai mąstyti. Tai, kas daro mus stipriais prieš kitus pasaulio gyventojus, tuo pačiu mus ir pasmerkia. Šia tema labai daug kalbama, labai daug diskutuojama, kuriami mokslinės fantastikos filmai ir įvairiausios istorijos, o pasaulio pabaiga traktuojama ne kaip Antikristo atėjimas, o kaip žmonijos ir visa ko, kas gyva susinaikinimas. Visada tikėjau, kad kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą misiją, kurią privalome įvykdyti prieš tai, kol nepalikome šio pasaulio. Kažkam lemta būti karaliumi, o kažkam gyvenimą baigti vos jam prasidėjus, tačiau vis dažniau atrodo, kad gyvename ne tikrame, o savo susikurtame iliuzijų pasaulyje, kuriame vyrauja įvairiausios emocijos, o vyraujančios abstrakcijos, blogio ir gėrio suvokimas tampa vos ne kiekvieno individo fantazijos apogėjumi. Bet koks gyvūnas turi vieną vienintelį tikslą, tai tikslą išgyventi; be ambicijų, be emocijų, be sugebėjimo racionaliai mąstyti. Gyvenimas pats diktuoja išgyvenimo sąlygas ir tai nepriklauso nuo to, ko gyvūnas nori ar jaučia, anaiptol, jis net nesugeba kažko norėti, jausti – tiesiog yra ši akimirka ... Skaityti toliau » Prisegta:
Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 687 | Sukūrė: markis | Data: 2010-Gruodis-10
| Komentarai (0)
|