 Niekada negalvojau, tiksliau neleidau sau niekada galvoti apie tai, kad viskas, kas vyksta aplink sustings. Atrodo, kad daugelių gyvenimai, lyg automobiliai autostradoje, pralekia pro akis ir nutolsta kažkur toli horizonte. Jaučiuosi taip, lyg visą gyvenimą stovėčiau iškėlęs nykštį ir tranzuočiau, ir akimis stebėčiau nutolstančius artimuosius, draugus, žmones kuriuos kažkada pažinojau ir kurių jau daug metų nėra šalia. Eini gyvenimo keliu - autostrada ištiesęs nykštį, kai kurie automobiliai sustoja, ir jūs kartu važiuojate kažkurį gyvenimo etapą, tada vėl išlipi, vėl įlipi, vėl išlipi... ilgainiui pradeda atrodyti, kad aplink viskas taip netikra, taip laikina... "Kiek, sakei, metų jūs esate kartu? Oi, buvote?! Kiek, tris, keturis metus? Ai, nebendraujate?.." – "Buvote geriausi draugai? Visa vaikystė kartu? O kur jis dabar? Nežinai? Aaa..." - ir vėl viskas iš pradžių, vėl naujas automobilis, vėl naujas vairuotojas, vėl susipažįsti su žmogumi ir net nežinai ar ilgai jums bus pakeliui... o jei belaukiant, stoviniuojant tuščioje autostradoje, pradeda lyti? Kapt kapt ant galvos ir nejučia suvoki, kad esi vienas, kad nieko aplink nėra ir kad tie lašai, neva byrantys iš dangaus, tai tik tavo ašaros riedančios skruostais.
Sustoja prie tavęs, o gal ir pats sustoji... nebežinai ko tikėtis iš gyvenimo, o gal žinai, bet lauki kažko, kas tave paims už rankos ir nuves kažkur, tik dar nežinai kur. O kaip dėl tos vidinės ramybės? Ar tai trokšti, ar to nori? Ir kas bus, kai ji pagaliau ateis?
Tada... ilgai ir laimingai?
Apskritai, kiek esame kartu su kitais, o kiek esame patys tik su savimi? Jei turime daug draugų ir visą laisvą laiką praleidžiame su jais, ar tai reiškia, kad jie visi tuo metu yra mūsų gyvenime ir juos identifikuojame kaip bendrą draugų visumą, ar kaip kiekvieną draugą, kaip atskirą individą atskirai? Ar tai reiškia, kad vienu metu važinėjamės su keletu automobilių... o gal važiuojame su krūva žmonių (lygiai taip pat kaip ir mes tranzuojančių gyvenimo autostradoje) viename dideliame autobuse, ir bandome su kiekvienu pakeleiviu rasti bendrą kalbą, nors iš tikrųjų, mums jie visi atrodo tokie panašūs, o kartais ir tokie nereikšmingi...
|
