Gyvenimas akimirkose - 6 February 2011 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2011 » Vasaris » 6 » Gyvenimas akimirkose
18:34
Gyvenimas akimirkose


Tikriausiai kiekvienam gyvenime yra buvę akimirkos, kai norime tiesiog dingti, pranykti ir palikti savo gyvenimą, problemas kitapus horizonto. Kartais taip norime būti kažkuo, kažkuo kitu, jausti kažką kitką, kažką daug gražesnio, neutralesnio... taip, nenorime jausti skausmo, nusivylimo, pagiežos ir visų tų beprasmių ir žlugdančių jausmų, kurie verčia mąstyti apie tai, kad gyvenimo kelias per daug vingiuotas, jame per daug stiklo šukių, kurios raižo, pjausto ir taip gležną, pavargusią sielą. Kaip visa tai išgyventi? Kaip nepalūžti ir tikėti, kad gyvenimas dovanos daugiau šypsenų nei ašarų?

Tiesa pasakius, universalios formulės nėra. Psichologai dažnai pataria užsiimti malonia veikla, daugiau bendrauti su žmonėmis, sportuoti... bet iš tikrųjų, tai niekur nuo savęs nepasislėpsime. Negalime pabėgti nuo minčių, pakeisti savo jausmų ar užhipnotizuoti save visada šypsotis. Visada turime būti savimi, būti sąžiningais su savimi, su savo vidiniu pasauliu. Pripažinti tai, kas akivaizdu, negyventi iliuzijomis ir be reikalo nesuteikti pagrindo savęs skaudinti.

Kiekvieną žiemos rytą pakylu iš lovos ir man skauda vien dėl to, jog tą pačia akimirką, kai atsimerkiu, prisimeniu, jog turiu eiti į nekenčiamą darbą, man skauda vien dėl to, kad mano, nekokybiškos avalynės pratrinta koja, jau trečia savaitę negyja ir aš turiu vaikščioti šlubčiodamas ir kęsdamas skausmą, o mano mergina... ji jau trečia naktis nebegrįžta namo, aš net nežinau kur ji ir su kuo... Bjaurus atvejis, tiesa? Ir su visa tuo tenka gyventi, tenka gyventi čia ir dabar, jausti tai ką jaučiu - nuo to niekur nepabėgsiu, niekur...

Egzistuoja keli būdai, kaip, atrodo beviltiškais atvejais, rasti jėgų viską ištverti. Vienas jų – sąmoningai blokuoti blogas mintis. Jei aš visada galvočiau apie tai, kad mano darbas ar asmeninis gyvenimas yra blogas, galvočiau apie tai, koks esu vienišas ir nelaimingas, ko gero, tas gyvenimas, jis toks ir būtų. Indikatoriai, kuriais nustatome savo gyvenimo kokybę ir pasitenkini
mą, užsižiebia lyg lemputės: raudona lemputė – vienišumas, žalia lemputė – finansinis nepriteklius, mėlyna lemputė – šlubuojanti sveikata. O jei tą degančią lemputę išsuksiu? – tiesa, problemos neišspręsiu, bet ji bent nedegs taip įkyriai. Tokiu būdu sąmoningai blokuosiu savo blogas mintis: ateina mintis apie tai, jog esu vienišas – sąmoningai apie tai pradedu negalvoti, tiesiog ignoruoti tokias mintis, ir g
yvenime atsiranda šiek tiek mažiau pilkos spalvos. Tai nėra savęs apgaudinėjimas, tai suvokimas, kad šios akimirkos pakeisti negaliu, tiesiog negaliu. Rytoj bus tas pats, poryt bus tas pats, bet... bet po mėnesio, būtinai viskas pasikeis, gal po dviejų, gal po metų... gyvenimas nestovi vietoje, jis visada atneša pokyčius ir reikia sugebėti jų išlaukti, nors kartais ir atrodo, kad tai beprotiškai sunku.

Iš tikrųjų, dažniausiai tos problemos, kurios daro mus nelaimingais, neišsisprendžia taip greitai, kaip norėtumėme. Reiškia, belieka su jomis susitaikyti ir jas, lyg kokias lemputes tiesiog išsukti,- juk nuo to, ar mes
daugiau ar mažiau
galvosime apie save ir savo nelaimes, problemos greičiau neišsispręs.

Filosofija  perteikia ne tik požiūrį ar supratimą apie gyvenimą ir mus supančius dalykus, bet ir tai, kaip priimti mus supančią aplinką. Tik nuo mūsų požiūrio priklauso į kurią pusę suksis gyvenimas ir mintys. Mes patys renkamės kelią ir juo einame – niekas nevedžioja mūsų už rankos ir niekas nieko nesprendžia už mus. Patys esame savo likimo kalviai ir patys rašome savo gyvenimo knygą. Akimirka, ji žavi tuo, kad staiga atėjusi, ji staiga mus ir palieka, o po jos seka jau kita, gal kiek geresnė, gal kiek blogesnė - juk toks gyvenimas.


Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 766 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]