11:25 Gyvenimas toks, koks jis yra | |
 Žmogaus vystymasis nuo pat lopšio iki pat senatvės lydimas įvairiausių gyvenimo posūkių. Skirtingu gyvenimiškos kelionės metu išgyvename vis skirtingus etapus, - paauglystėje pradedame pažinti suaugusiųjų pasaulį, priešingą lytį, vėliau – studijos, darbas, šeima, vaikų auginimas, dar vėliau – anūkai ir galų gale, užtarnautas poilsis, kažkur tyliame pušynėlyje, pučiant rudenio vėjams ir tyliai ošiant pušims. Tai visas ciklas, etapai, kuriuos norom nenorom praeina beveik kiekvienas. Visi esame labai skirtingi. Ne visi turėjome ar turime laimingą vaikystė, ne visi turime ir norime turėti šeimą, - gyvename taip, kaip mums atrodo, kad privalome gyventi, tvarkydami savo gyvenimą taip, kaip norime. Tikslios laimės formulės nėra, o kas, jei ji tokia ir būtų? Ar daugelis iš mūsų norėtumėme užprogramuoti savo gyvenimus tariamai laimei? – Abejoju. Stebiu žmones ir kiekvieną kartą, juos stebėdamas galvoju, ar kiekvienas iš jų yra laimingas, patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Gal tikrai, visišką pasitenkinimą patiria tik beprotystėje gyvenantys žmonės, išskirtinai suvokdami ne visai realius dalykus? – visada tikėjau, kad svarbiausia laimė yra ta, kuri slypi akimirkoje. Tai lyg kiekvienas mažas drebulys perbėgęs skersai nugaros ir privertęs širdį plakti šiek tiek smarkiau – jei nebetenkame šio jausmo, tos akimirkos, tebūnie pasitaikančios ne taip dažnai, nebetenkame viso gyvenimo prasmės. Jei niekas nejaudina, niekas nedomina – esame lyg akmuo gulintis prie kelio ir laukiantys kol kas nors jį paspirs, sukrės ir atneš tą taip lauktą laimę gražiai supakuotą į mažą dėžutę. Dažnai sau kartoju, kad stebuklų nebūna. Vieniems sekasi labiau, kitiems mažiau, - vienus gyvenimas lepina švelniais saulės spinduliais, kitus – aštriais lyg stiklas lietaus lašais be perstojo daužančiais nuogą kūną, lyg kartodamas „Tu neturėjai gimti...". Visada žmonės girdi tai, ką privalo išgirsti, - todėl atvejų, kai žmonės savo noru pasitraukia iš gyvenimo pasitaiko dažnai. Gerbiu juos už tokį pasirinkimą ir nesmerkiu – kiekvienas renkamės tokį gyvenimo kelią, koks jis atrodo teisingas, net jei ir užbaigiame savo egzistavimą patys. Stebuklų nėra. Kai rankos nusvyra, kai griūva viskas, visur ir kai atrodo, kad kito kelio nėra... - Žinau ne vieną atvejį, kai žmogus, savo gyvenime vienas po kito praradęs visus šeimos narius, liko vienas, gyveno vienas ir mirė vienas – ar to žmogaus gyvenime buvo tų akimirkų laimės? Ar jis buvo laimingas? – Galbūt. Bėga metai nešdami savo dienas, vieni ateina, kiti išeina. Bet gyvename ir džiaugiamės kiekvienas taip, kaip mokame, galbūt ne visiems tai išeina vienodai, tačiau kiekvienas stengiamės, stengiamės būti laimingais tiek, kiek sugebame savo laime džiaugtis. | |
|
| |
| Viso komentarų: 1 | ||||||
| ||||||