22:27 Ar žmogus iš tikrųjų metams bėgant bunka? | |
Dar pačioje vaikystėje, kai buvome maži, jauni ir naivūs, džiaugiamės kiekviena maža smulkmena, kiekviena maža dovanėle, kurią dovanodavo dar nepažinta kasdienybė ir gyvenimo smūgiai. Viskas atrodė taip gražu ir neįprasta, tas pasaulio pažinimas buvo pilnas stebuklų ir dar visai nesuprantamų dalykų. Bėgo metai. Augome, keitėmės ir mes, mūsų gyvenime atsirasdavo vis naujų išgyvenimų, naujų jausmų, kurie kartas nuo karto sudrebindavo mūsų pasaulėlį. Pirmoji meilė, pirmieji bučiniai, pirmasis gautas darbas, pirmasis automobilis, visa tai, kas buvo nauja, neišbandyta dar taip stipriai versdavo plakti krūtinę, kad atrodė, kad nieko kitko daugiau nebereikia, kad nieko kitko daugiau gyvenime ir nebus. Viena sekmadienio vakarą žiūrėjau televizijos laidą, kurioje buvo atrinkinėjami Lietuvos talentai, vienas iš atrankų komisijos narių Marijonas, komentuodamas pasirodymą pasakė žodžius, kurie man ausyse skamba iki šiol: „Bėgant metams man vis sunkiau tampa pravirkti...". Taip, tame daug tiesos, - juk ne be reikalo sakoma, kad gyvenime užgriuvę nusivylimai, skriaudos mus stiprina, padaro ne tokiais jautriais ir atsparesniais gyvenimo audroms. Iš tiesų, mes paprasčiausiai atbunkame, nes tas pirmas kartas, kuris jaudina labiausiai, tampa tokia pat kasdienybe kaip ir naujas automobilis, ar naujas darbas – tai priimame natūraliai, be didesnių emocijų ir išgyvenimų, suvokdami, kad tai tik dar vienas gyvenimo puslapis, kuris galbūt atneš naujo, gaivaus vėjo, kurio taip trokštame. Juk visą gyvenimą vaikomės tos aistros, to begalinio noro patirti tą pirmąjį, nepakartojamą jausmą, kai suvirpa kiekvienas širdies raumuo. Pabendraukime su žmonėmis, kurie jau yra pensijoje, daug gyvenime matę ir daug išgyvenę – jie džiaugiasi, bet jų džiaugsmas, jis kitoks, jame nėra tos ugnelės, nėra tos tikros aistros ir tas pirmasis kartas, kad ir koks jis bebūtų, jau kitoks, jis bukas. Tad ne be reikalo sakoma, kad gražiausi metai prabėga jaunystėje, studijų laikais, kai patiriame savarankiško, nepriklausomo nuo tėvų gyvenimo skonį, kai esame pilni energijos ir svajonių užkariauti pasaulį. Po to jau viskas po truputį keičiasi, tai kas anksčiau jaudino, jau nebejaudina, tai kas anksčiau taip stipriai domino – praranda savo žavesį. Ko gero, taip ir turi būti... | |
|
| |
| Viso komentarų: 2 | |||||||
| |||||||
