Tikriausiai kiekvienam gyvenime yra buvę akimirkos, kai norime tiesiog dingti, pranykti ir palikti savo gyvenimą, problemas kitapus horizonto. Kartais taip norime būti kažkuo, kažkuo kitu, jausti kažką kitką, kažką daug gražesnio, neutralesnio... taip, nenorime jausti skausmo, nusivylimo, pagiežos ir visų tų beprasmių ir žlugdančių jausmų, kurie verčia mąstyti apie tai, kad gyvenimo kelias per daug vingiuotas, jame per daug stiklo šukių, kurios raižo, pjausto ir taip gležną, pavargusią sielą. Kaip visa tai išgyventi? Kaip nepalūžti ir tikėti, kad gyvenimas dovanos daugiau šypsenų nei ašarų?
Tiesa pasakius, universalios formulės nėra. Psichologai dažnai pataria užsiimti malonia veikla, daugiau bendrauti su žmonėmis, sportuoti
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Aš kartais stebiuosi žmonėmis, kurie skiria mažiau dėmesio sau nei savo augintiniams. Ne kartą man iškilo dilema – kodėl va štai ta katytė, kurią augina senučiukė, maitinasi geriau nei pati senučiukė? Kodėl naminių augintinių priežiūrai ir specialiam maistui, ypač katėms ir šunims, kiekvienais metais visame pasaulyje išleidžiami milijardai litų, o tuo tarpu skurstančiose šalyse žmonės miršta badu? Paradoksas.
Pažvelkime į visą šią situaciją šiek tiek pragmatiškai. Kuo katė ar šuo skiriasi nuo žmogaus? Be fizinių savybių, intelekto koeficiento, savimonės ir kitų tik žmogui būdingų bruožų... dar nepamirškime draugiškumo, meilumo, nors.... kai kurie Homo Sapiens taip pat turi šiuos bruožus. Tada kodėl naminiai gyvūnai tokie populiarūs, juk būtų galima namuose auginti keletą vaikų iš skurstančio Somalio?
Va čia ir pasireiškia visa žmogaus prigimtis, juk naminis gyvūnas tavęs neįžeis, nepasakys pikto žodžio, nesusidės su neti
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Vienu gyvenimo periodu stebėjausi žmonėmis, kurie nevengia konfliktų ir lengvai pasiduoda konfrontacijoms, tikėjau, kad visose gyvenimo situacijose galima rasti kompromisus ir eiti tuo gyvenimo keliu, kuriame vyrauja šypsenos ir tolerancija. Deja, mano tokias mintis išblaškė pats gyvenimas – norint išlikti šiuolaikiniame pasaulyje turi būti ne tik agresyvesnis, protingesnis, gudresnis ir geresnis už likusius individus, tačiau suprasti kokie žmonės tave supa, kitaip viskas, kuo tiki, tikėjai ar siekei virs pelenais. Iš tikrųjų ta kova, kova su žmonėmis, kurie yra aplink, aišku nekalbant apie artimuosius, turi vykti stengiantis išsaugoti autonomiją ir aplinkinių pagarbą, ko gero, tai kiekvieno iš mūsų kasdienybė.
Visada galvojau, kad norint kažką gyvenime pasiekti, reikia būti empatišku ir nepamiršti žmogiškųjų vertybių, tačiau susiduriant su tiesiogine kitų asmenų psichologine prievarta visi geri norai ir tikėjimas, kad žmonės iš prigimties yra geranoriški, virsta farsu.
Man teko išbandyti ne vieną bendravimo strategiją bendraujant su labai skirtingais žmonėmis – iš tiesų, tipažai gal ir labai skirtingi, tačiau tam tikri dėsniai, tam tikri žmonių tipažai išlieka tokiais stereotipiniais, kad vien tik identifikavus tokį tipaža iš pat pradžių reikia suprasti kaip su juo bendrauti, kad santykiai ateityje būtų darnū
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Manoma, kad mus, žmones, nuo gyvūnų skiria tai, kad sugebame jausti, jog turime emocijas, esame protingi ir sugebame racionaliai mąstyti. Tai, kas daro mus stipriais prieš kitus pasaulio gyventojus, tuo pačiu mus ir pasmerkia. Šia tema labai daug kalbama, labai daug diskutuojama, kuriami mokslinės fantastikos filmai ir įvairiausios istorijos, o pasaulio pabaiga traktuojama ne kaip Antikristo atėjimas, o kaip žmonijos ir visa ko, kas gyva susinaikinimas.
Visada tikėjau, kad kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą misiją, kurią privalome įvykdyti prieš tai, kol nepalikome šio pasaulio. Kažkam lemta būti karaliumi, o kažkam gyvenimą baigti vos jam prasidėjus, tačiau vis dažniau atrodo, kad gyvename ne
tikrame, o savo susikurtame iliuzijų pasaulyje, kuriame vyrauja įvairiausios emocijos, o vyraujančios abstrakcijos, blogio ir gėrio suvokimas tampa vos ne kiekvieno individo fantazijos apogėjumi.
Bet koks gyvūnas turi vieną vienintelį tikslą, tai tikslą išgyventi; be ambicijų, be emocijų, be sugebėjimo racionaliai mąstyti. Gyvenimas pats diktuoja išgyvenimo sąlygas ir tai nepriklauso nuo to, ko gyvūnas nori ar jaučia, anaiptol, jis net nesugeba kažko norėti, jausti – tiesiog yra ši akimirka
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Tikriausiai visiems yra tekę klausytis pamokymų apie tai, kaip iš tikrųjų reikia gyventi. Vieni sako, kad reikia siekti aukščiausių idealų, jais remtis ir tada, neva, gyvenimas bus toks, kokio norime, kiti, kad reikia išlaukti savo valandos ir nedėti ypatingų pastangų ką nors pakeisti, neturėti jokių ambicijų savo tikslui pasiekti, tiesiog judėti pasroviui - treti, save ir savo gyvenimo kelią laikydami pačiu geriausiu etalonu, bando visokiausiais būdais perduoti savo išmintį ir karštakošiškai nurodinėti kaip sekti pėda pėdon savo išmintais keliais. Kitaip tariant, gyvenimą kiekvienas matome pagal save ir mums tas gyvenimas, tos tiesos kiekvienam yra pačios teisingiausios ir tikriausios ir mes labai dažnai tas tiesas stengiamės perduoti kuo didesniam ratui žmonių... vardan ko?
Iš tiesų, man teko stebėti vieną įdomų atvejį, kai žmogus, pats nemokėdamas atlikti tam tikro veiksmo, puolė kitą mokinti kaip jį
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Ar teko kada nors kelti sau klausimą, kas butų, jei būtų? O tiksliau, ar norėtumėte gimti, būti kitokiu, nei esate? Ar norėtumėte gyventi kito, jums gerai pažįstamo draugo gyvenimą? O gal kito žmogaus gyvenimas jums atrodo toks apgailėtinas ir nieko vertas, kad jaučiatės pakylėti, kad esate tuo kuo esate šiandien? Ko gero, nėra nė vieno žmogaus, kuris apie tai nebūtų susimąstęs.
Dažnai kito žmogaus gyvenimas mums gali tapti etalonu arba akivaizdžiu pavyzdžiu, kuo nenorėtumėme būti. Iš pirmo žvilgsnio, viskas atrodo nepaprasta ir nekalta, tačiau paprastų dalykų gyvenime juk nebūna, ypač tada, kai kalba pasisuka apie asmenybę, apie mus pačius.
Jei, prieš gimstant, jums kas nors leistų pasirinkti: 1)> Charakterio savybes 2)> Intelekto lygį (protą) 3)> Visą gyvenimą lydinčią sėkmę, -> kurį vieną iš jų pasirinktumėte? Tikriausiai, nėra taip lengva, jei ne žodelis „bet"... jei pasirinktumėte tam tikrą charakterio savybių rinkinį, tai gyvenimas būtų nuostabus ir spa
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Žmonės, kurie mus supa, kurie yra aplink – tai visas mūsų gyvenimas ir pasaulis. Labai dažnai, jei sutinkame kitokį, ne visai mūsų pasaulėžiūrą atitinkantį žmogų, jį laikome kitokiu, laikome pašaliečiu, juo stebimės ir jo vengiame...
Ar galime teigti, kad kuo daugiau sutinkame skirtingų žmonių, kultūrų, tuo platesnį akiratį turime? Tam tikra prasme – taip, bet tik labai išskirtinais atvejais. Dažniausiai mes matome kitus žmones tokius, kokius norime matyti, be ne tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. O jei to žmogaus negalime priimti tokiu, koks jis yra? Kas tada?
Sprendžiant sudėtingus požiūrio ir pasaulėžiūros klausimus, tam tikra prasme esame įkaltini savo pasąmonėje, nes tai, kas yra už mūsų supratimo ribų mums yra taip stipriai svetima, kad mes to bijome. Galime prisiminti raganavimo atvejus Viduramžiais, kai vien dėl to, kad žmogus sugebėdavo padėti sergančiajam, jis būdavo apkaltinamas raganavimu ir sudeginamas ant laužo. Taip žuvo šimtai tūkstančių nekaltų žmonių visoje Europoje. Vardan ko?
Šiais laikais niekas žmonių nedegina ant laužų, bent jau civilizuotame pasaulyje, tačiau neapykanta kitokiems, nei esame patys vis dar labai gaji, ji niekur nedingo. Konservatyvus, šaltas ir atsainus požiūris, trumparegiškumas ir subjektyvus savęs vertinimas
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Tikriausiai ne vienam iš mūsų teko susidurti su pagyrūnu, pasipūtėliu ir labai gerai apie save galvojančiu žmogumi. Tokie žmonės paprastai nėra mėgstami kompanijose, nes save vertina geriau nei aplinkiniai apie jį galvoja, maža to, tokie žmonės stengiasi kuo dažniau priminti aplinkiniams, kokie jie yra šaunūs. Ar jie vertina save objektyviai, ar toks žmogus iš tikrųjų yra pats geriausias, pats šauniausias ir pats pačiaušiąs, ar iš tikrųjų toks, kokiu jis save laiko?Iš tikrųjų statistika byloja visai kitokius faktus. Save objektyviai vertinti sugeba labai mažas procentas žmonių. Tai gali reikšti viena,— subjektyvus savęs vertinimas gali būti arba pernelyg teigiamas, arba pernelyg neigiamas. Man teko susidurti su abejomis tokių žmonių kategorijomis. Kaip manote, kuriems gyvenime labiau sekasi? Vieni jų nuolatos dūsauja, kad jiems labai nesiseka ir vietoj to, kad imtųsi ryžtingesnių veiksmų ir keistų savo gyvenimą, nieko nedaro, nes neturi tam valios arba tiesiog nepasitiki savimi. Kiti, tie kurie labai gerai apie save galvoja, iškelia labai aukštą kartelę save supančiam pasauliui, kitus laiko ne tokiais tobulais kaip kad patys save laiko, todėl l
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 
Ko gero, kiekvienas žinome savo silpnąsias ir stipriąsias savybes. Kartais apie jas dažnai kalbame,
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Žmogaus gebėjimas priimti ir teisingai apdoroti gaunamą informaciją labai dažnai sukelia tam tikras abejones dėl žmogaus gebėjimo objektyviai ją suvokti. Abejonės pradeda kilti dėl to, kad kiekvienas iš mūsų esame linkę skirtingai interpretuoti tai ką matome, tai ką jaučiame, o žmogaus mąstymas tam tikrose situacijose yra labai subjektyvus.
Kaip liudija praktika ir gyvenimiška filosofija, žmogaus prigimtis yra tokia, kad jei jis neturi realių, tikrų gyvenimiškų problemų, jis yra linkęs tas problemas nesąmoningai susikurti pats. Ypač tai būdinga žmonėms, kurių gyvenimas yra monotoniškas. Puikiausiu pavyzdžiu tam gali būti vieniši pensininkai, kurie anksčiau turėjo šeimą ir jautėsi svarbūs darbe, visuomenėje, o atėjus senatvei dažnai jaučiasi niekam nereikalingi ir badydami realizuoti save jie pradeda išsigalvoti aibes būtų ir nebūtų dalykų. Tam, kad senyvo amžiaus žmogus vėl būtų dėmesio centre, jis dažnai guodžiasi savo sveikata, pergyvena dėl kiekvienos smulkmenos ir jas hiperbolizuoja, tai – vienišų žmonių sindromas, apsunkinantis ne tik aplinkinių, bet ir pačių vienišių gyvenimą. Tokie žmonės būna ypač smulkmeniški ir priekabūs. Tam tikra prasme, jiems išsivysto nepilnavertiškumo kompleksas ir beveik visais atvejais dė
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
