 Didžiausias paradoksas yra tame, kad esame tokie pat pažeidžiami, kaip pažeidžiamas pirmos šalnos pakąstas klevo lapas, nors galvojame, kad esame stiprūs ir nepriklausomi.
Stebiu žmones. Kai kurie iš jų, patys artimiausi, stovi šaltu veidu prie mirštančio sau artimo žmogaus tą paskutinę atsisveikinimo akimirką, tą paskutinį vizualinį kontaktą ir stipriai suspaudžia lūpas, kad tik neparodytų savo jausmų aplinkiniams.
Dieve, ar tu, žmogau, supranti, kad be tavo jausmų, be tavo tikro, nuoširdaus kontakto su tuo, jau negyvu žmogumi, joks kitas vizualus kontaktas jūsų daugiau niekada nesies? Ar tu supranti, kad aplink tave esantiems nusispjauti į tai, ką tu jauti?
Žiaurus gyvenimas. Niekada jo per daug nemėgau ir dabar jo negaliu pakęsti. Tai, kad turime laukti neišvengiamo, dar labiau sustiprina tą jausmą, kad praradimai yra svarbesni už atradimų džiaugsmą. Nėra nieko baisiau už praradimus ir nieko džiaugsmingiau už atradimus. Atradimus fiksuojame akimirkoje, o praradimus – amžinybėje. Amžinai išlieka randai, o supuvusių jausmų kvapas persekioja visą likusį gyvenimą... ar ti
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Kartais pagalvoju, koks yra mano draugų ar net mano paties gyvenimas? Tiksliau gal ne gyvenimas, o tai, kuo gyvenu. Kalbu apie pomėgius, vertybes ir gyvenimo būdą. Tiesa, žmonės kartais, na, gal dažniausiai vertinu pagal tai, kiek jie uždirba, lyg kokia gradacija, lyg koks tikėjimas... o juk visų svarbiausia yra ne pinigų kiekis, o asmenybė, jos moralinės vertybės ir pomėgiai. Taip juk turėtų būti. Deja.
Sunku rasti tinkamą kelią, o dar sunkiau suprasti, kad visų kelias baigsis vienodai ir jo nepakeis nei sėkmingesni karjeros šuoliai, nei taip siekiama nepriklausomybė nuo darbdavio.
Konkurencija, tai – pagrindinis variklis varantis pirmyn, juk taip sunku matyti, kad tavo buvęs klasiokas yra didelės įmonės vadovas, ar tarptautinės korporacijos aukštas pareigas užimantis šulas. Nors ne, gal ne konkurencija, gal pavydas, nors šis žodis yra beveik konkurencijos sinonimas.
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Jei kal bėsime apie žmogaus laisvę, jei tiksliau apie žmogaus laisvę susijusią su darbiniais santykiais ir ją lyginsime su XVII amžiaus baudžiava, surasime nemažai skirtumų, tačiau ar tikrai? http://lt.wikipedia.org radau tokį baudžiavos apibūdinimą: Baudžiava – įteisinta feodalo galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, tarp jų draudimas valstiečiams keisti šeimininką, keltis gyventi į miestą.
Skamba iš tiesų ne kaip, tačiau vis dėl to, šiandienos darbdavių ir darbuotojų santykiai paremti panašia (ne tokia pat) ideologija. Vienas duoda darbą – kitas jį dirba, tradiciškai darbdavys pasiima didesnę dalį darbuotojo uždirbto pelno. Tad jei viduramžiais valstiečiai buvo priklausomi ir dirbo vardan maisto, tai šiuolaikinis žmogus tai daro vardan pinigų. Jei žmogus negauna viso to, ką užsidirba (uždirba), tai jis, tam tikra prasme yra išnaudojamas (nebijokime to žodžio). Tas pats ir su valstiečiais – dirbdami žemę valstiečiai gaudavo tik nedidelį maisto davinį, būtiną pramisti, didžioji dalis atitekdavo ponams. Ar ne tas pats dabartiniuose darbdavio ir darbuotojo santykiuose? Taip, atsirado galimybės migruoti, keisti darbdavį (poną) ar keisti gyvenamąją vietą – to baudžiavos laikais daryti nebuvo galima. Bet ar pasikeis kas nors, jei pakeisite darbdavį – juk principas išliks tas tas – priv
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Iš tiesų, žmonės dažniausiai linkę į kraštutinumus, nuo vieno liepto galo link kito, galima drąsiai teigti, kad gyventi visada vienodai, kaip ir eiti visada lygiu gyvenimo keliu yra beveik neįmanoma. Beprotiškas gyvenimo ritmas, nuolatinis skubėjimas, paprastų, kasdieninių smulkmenų nepastebėjimas ir jų nevertinimas įsuka į beprotišką ir užburtą ratą iš kurio išrtūkti į kitokią dimensiją, nevartojant psichotropinių medžiagų, beveik neįmanoma.
Žinoma, ne aplinka mus kuria, aplinką kuriame mes patys, tad negalime skųstis tuo, ką patys kuriame, bet vis dėl to... Ar iš tiesų tas beprotiškas laiko vaikymasis mums suteikia tiek daug laimės? Esame taip įsprausti į gyvenimo rėmus, kad vos tik pasijudinsi, vos tik pradėsi gyventi ar galvoti kitaip, iš karto neatitiksi šiuolaikinio gyvenimo kanonų. Galima kalbėti apie laisvę, apie menamas vertybes ir „tikrąjį" gyvenimą, tačiau ar nuo to balta taps juoda, o juoda taps balta? Tikras pojūtis, tikras laisvės jausmas, ko gero, atsiranda tada, kai materialūs ir emociniai poreikiai atsiduria labai toli nuo samonės. O kas yra tikrieji, taip vadinami „švarūs" jausmai? Nežinau, neturiu atsakymo – tai taip abstraktu, nors intu
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Kartais atrodo, kad praeities šleifas velkasi kiekvieną akimirką, kiekvieną atodūsį, kiekvieno oro gūsį, kurį privalai iškvėpti tam, kad po akimirkos organizmą vėl papildytum deguonies atsargomis. Tai kartojasi nuo pat tos akimirkos, kai gimėme ir pasibaigs tą pačią akimirką, kai mūsų sielos konteineris nustos egzistuoti. Kartojasi ne vien kvėpavimas, kartojasi ir prisiminimai, kuriuose giliai įsirėžė patys įsimintiniausi gyvenimo įvykiai. Jie kartojasi lygiai taip pat, kaip ir atodūsiai – negali suvaldyti savo minčių, kaip i negali nustoti kvėpuoti.
Atrodo, kad gyvenimas, tam tikrais etapais, sudavė stiprius skausmus – tiesiai į paširdžius, kartais stipriai sutrenkdamas ir pačią širdį. O kas gali paneigti, kad tos akimirkos, pačios skaudžiausios staiga ima ir išnyksta iš gyvenimo, iš minčių? Niekas.
Istorija, kurią esu girdėjęs, lyg iš netikro pasaulio – dar kartą įrodo, kad tam tikri dalykai tiesiog negali būti ištrinti iš gyvenimo.
Viename Lietuvos kaimelyje gyveno šeima, laiminga šeima: vyras, žmona ir dukrytė. Dukrytei buvo gal kiek daugiau nei keturiolika metų. Vieną dieną, po gero rudeninio grybų derliaus, šeima valgė gardžiai paruoštus grybus. Po poros dienų vyras mirė nuo apsinuodijimo grybais. Po dvejų metų dukra žuvo autoavarijoje. Moteris liko viena. Bėgant metams ji
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Niekada negalvojau, tiksliau neleidau sau niekada galvoti apie tai, kad viskas, kas vyksta aplink sustings. Atrodo, kad daugelių gyvenimai, lyg automobiliai autostradoje, pralekia pro akis ir nutolsta kažkur toli horizonte. Jaučiuosi taip, lyg visą gyvenimą stovėčiau iškėlęs nykštį ir tranzuočiau, ir akimis stebėčiau nutolstančius artimuosius, draugus, žmones kuriuos kažkada pažinojau ir kurių jau daug metų nėra šalia. Eini gyvenimo keliu - autostrada ištiesęs nykštį, kai kurie automobiliai sustoja, ir jūs kartu važiuojate kažkurį gyvenimo etapą, tada vėl išlipi, vėl įlipi, vėl išlipi... ilgainiui pradeda atrodyti, kad aplink viskas taip netikra, taip laikina... "Kiek, sakei, metų jūs esate kartu? Oi, buvote?! Kiek, tris, keturis metus? Ai, nebendraujate?.." – "Buvote geriausi draugai? Visa vaikystė kartu? O kur jis dabar? Nežinai? Aaa..." - ir vėl viskas iš pradžių, vėl naujas automobilis, vėl naujas vairuotojas, vėl susipažįsti su žmogumi ir net nežinai ar ilgai jums bus pakeliui... o jei belaukiant, stoviniuojant tuščioje autostradoje, pradeda lyti? Kapt kapt ant galvos ir nejučia suvoki, kad esi vienas, kad nieko aplink nėra ir kad tie lašai, neva byrantys iš dangaus, tai tik tavo ašaros riedančios skruostais.
Sustoja prie tavęs, o gal ir pats sustoji... nebežin
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Žmogaus vystymasis nuo pat lopšio iki pat senatvės lydimas įvairiausių gyvenimo posūkių. Skirtingu gyvenimiškos kelionės metu išgyvename vis skirtingus etapus, - paauglystėje pradedame pažinti suaugusiųjų pasaulį, priešingą lytį, vėliau – studijos, darbas, šeima, vaikų auginimas, dar vėliau – anūkai ir galų gale, užtarnautas poilsis, kažkur tyliame pušynėlyje, pučiant rudenio vėjams ir tyliai ošiant pušims. Tai visas ciklas, etapai, kuriuos norom nenorom praeina beveik kiekvienas.
Visi esame labai skirtingi. Ne visi turėjome ar turime laimingą vaikystė, ne visi turime ir norime turėti šeimą, - gyvename taip, kaip mums atrodo, kad privalome gyventi, tvarkydami savo gyvenimą taip, kaip norime. Tikslios laimės formulės nėra, o kas, jei ji tokia ir būtų? Ar daugelis iš mūsų norėtumėme užprogramuoti savo gyvenimus tariamai laimei? – Abejoju.
Stebiu žmones ir kiekvieną kartą, juos stebėdamas galvoju, ar kiekvienas iš jų yra laimingas, patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Gal tikrai, visišką pasitenkinimą
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Dar pačioje vaikystėje, kai buvome maži, jauni ir naivūs, džiaugiamės kiekviena maža smulkmena, kiekviena maža dovanėle, kurią dovanodavo dar nepažinta kasdienybė ir gyvenimo smūgiai. Viskas atrodė taip gražu ir neįprasta, tas pasaulio pažinimas buvo pilnas stebuklų ir dar visai nesuprantamų dalykų.
Bėgo metai. Augome, keitėmės ir mes, mūsų gyvenime atsirasdavo vis naujų išgyvenimų, naujų jausmų, kurie kartas nuo karto sudrebindavo mūsų pasaulėlį. Pirmoji meilė, pirmieji bučiniai, pirmasis gautas darbas, pirmasis automobilis, visa tai, kas buvo nauja, neišbandyta dar taip stipriai versdavo plakti krūtinę, kad atrodė, kad nieko kitko daugiau nebereikia, kad nieko kitko daugiau gyvenime ir nebus.
Viena sekmadienio vakarą žiūrėjau televizijos laidą, kurioje buvo atrinkinėjami Lietuvos talentai, vienas iš atrankų komisijos narių Marijonas, komentuodamas pasirodymą pasakė žodžius, kurie man ausyse skamba iki šiol: „Bėgant metams man vis sunkiau tampa pravirkti...". Taip, tame daug tiesos, - juk ne be reikalo sakoma, kad gyvenime užgriuvę nusivylimai
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 
Žvelgiau per langą ir stebėjau krintančius iš dangaus vandens lašus, susimąsčiau apie tai, kad tikriausiai krintantys lašai, jie tokie patys, lietus toks pat, kaip buvo ir prieš tūkstančius metų. Gerai pažįstami ir mylimi žmonės, kurių nėra šalia mūsų matė lygiai tokį patį lietų, tokią pačią dangaus spalvą ir lygiai taip pat ilgesingai stebėjo krentančius lašus galvodami apie tai, kas jiems svarbu.
Kai krentantys lašai laižo purviną lango stiklą, džiaugiesi, kad čia, šiapus stiklo yra šilta ir sausa, kad tamsoje žibanti žvakė šildo vien tik savo šviesa. Liūdna. Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai buvome maži vaikai ir bėgiodami kieme galvojome, kad gyvenimas pilnas pačių įvairiausių spalvų, tačiau bėgant metams, tas džiugesys, tas naivus tikėjimas pasauliu, žmonėmis, savimi, jis kažkur nyksta, o jei netyčiom pažvelgsime į senučiukę iš gretimos laiptinės – ar ji tokia pat, kokia buvo prieš 50 metų? Koks gyvenimo džiaugsmas ir kokia palaima, jei likusius gyventi metus kitus turi kęsti galu
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Žmogaus prigimtis tokia, kad jis gyvena vien tik savo mintimis ir savo pasauliu, svetimos problemos jam yra aktualios tik tada, kai savosios visiškai išsenka, kaip pavyzdys, galėtų būti senatvė; ar pastebėjote, kad pensinio amžiaus žmonės kalba, diskutuoja apie kitus žmones, apie jų gyvenimo aktualijas ir visiškai pamiršta save? Šį kartą ne apie tai...
Ar pamenate tą laiką, kai dar buvote mokykloje ir bendravote su panašiais į save? Tada jūs buvote visi lygūs, visi stovėjote vienoje eilėje, ant vieno gyvenimo slenksčio ir vienodai žvelgėte į pasaulį. Tačiau pabaigus vidurinę, kiekvienas pasuko savu keliu, kiekvienas rado savo kelią ir savo paskirtį šiame pasaulyje.
Nuo to laiko, daug kas pasikeitė, ne tik mūsų išorė, fizinis atvaizdas, bet ir vidus, vidinis pasaulis. Ir kas nutinka, kai po kelių metų sutinki pažįstamą veidą? – gal kiek sutrinki, juk pastebi, kad to žmogaus nematei jau ne vienerius metus... o atmintyje, atmintyje išlikęs veidas visai kitoks, nei matome prieš save. Įdomu, kaip ir kuo tas žmogus gyvena? – ar jis laimingas? Šypsomės ir galvojame, kad vis dėl to malonu susitikti taip ilgai nematytą, tebūnie kiek ir pasikeitusį veidą, tačiau vienas dalykas, kuris niekada nekinta ir yra konstanta – laikas. Jis nekinta, jis visada vienodas ir visada vienodai greitas, jis kur kas greitesnis už mintis
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
