 Daug kalbų kyla apie savižudybes ir jų prevenciją, žinoma, savižudybę dažniausiai suprantame kaip savanorišką asmens pasitraukimą iš gyvenimo, fizinės egzistencijos nutraukimą savo noru. Esu įsitikinęs, kad rezultatas, pats mirties sau įvykdymas yra tik ilgo kelio finišas. Žmogus turi nueiti ilgą kelią, kad suvoktų, jog pasitraukimas iš gyvenimo yra būtent tai, ko jis nori, būtent tai, kas jį išvaduoja iš šiandienos problemų liūno ir išlaisvina.
Beveik niekada nežinome tikrųjų motyvų, kodėl asmuo nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Tiesa, dažnai paliekami rašteliai su keliais atsisveikinimo žodžiais, užsimenama apie motyvą, atsiprašoma. Bet ar galima keliais žodžiais išreikšti ar išsakyti tai, kuo buvo gyvenama paskutinėmis minutėmis, dienomis ar mėnesiais, o gal paskutiniais metais? Tikriausiai ne.
Esu tikras, kad procesas, savęs žudymo procesas prasideda kur kas anksčiau, nei įvyksta pats faktas. Galima be galo vardinti prevencinius veiksmus, kurie galbūt užtikrintų pilnavertį mūsų gyvenimą, laisvę ar meilę, bet taip tik dar labiau apgaudinėtumėme patys save. Nebent sau norėtumėme padėti, padėti išlikti gyviems, kentėti ir tą kančią iškęsti. Tie, kurie pasirinko trumpiausią kelią, nenorėjo kančios, nenorėjo gyvenimo, kuriame nebūtų to šlykštaus jausmo, gyvenimo skoni
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Santykiai tarp žmonių, mūsų kiekvieno sąmoningas pasirinkimas kaip gyventi ir su kuo bendrauti turi didelę įtaką mums. Taip, svarbiausias ir pats svarbiausias visa ko centras esame mes, tikrasis aš, tad tikrieji santykiai su savimi yra lyg perkelta projekcija į mūsų santykius su kitais. Vieną dieną ieškome bendravimo, o kitą jau bėgame nuo viso pasaulio siekdami sąmoningos vienatvės, vieną dieną siekiame lyderystės, o kitą ignoruojame viską ir visus.
Kartais atrodo, kad nuoseklumas – kelias į sėkmę, tačiau kelias tik tada tiesus, kai aiškiai matomas. Jei nežinome, kur ir kada norime atsidurti, bet koks blaškymasis niekur nenuves. O kaip santykiai su aplinkiniais? Kas jei vieną dieną supranti, kad kažkada buvęs geras tavo draugas geriausiu atveju tampa tik geru pažįstamu, o praėjus tam tikram laikui jis išvis dingsta iš tavo gyvenimo. Kodėl?
Jei siekiame populiarumo, pripažinimo ar bendravimo, mes tiesiog tai ir darome, be kompromisų, be atidėliojimų ir be blaškymosi. Jei visą savo gyvenimą skiriame antrai savo pusei, šeimai, darbui, draugai ir bendravimas tampa lyg ir nebereikalingi... nebent tik tiek, kad būtų su kuo išgerti, pasėdėti ar kitaip patenkinti savo pačius primityviausius bendravimo su aplinka poreikius. Bet tas bendravimas, tas t
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Internetas mirga nuo straipsnių ar pamąstymų apie gyvenimo pilnatvę ir prasmę, visi kas tik netingi, mokina kaip gyventi, kaip nepaskęsti rutinoje ir kaip kvėpuoti, kad vieną rytą neuždustum, kaip pozityviai nuteikti save ir aplinkinius.
„Sveikas, kaip gyveni? Seniai nesimatėme..." – pasisveikinu su draugu, kurio jau seniai nemačiau. Jis man atsako, kad jam sekasi puikiai ir kad viskas gyvenime gerai. Šeima, darbas, draugai... atrodo, kad tam žmogui tikrai nieko netrūksta. Jis šypsosi ir atrodo laimingas...
Savo draugą pažįstu jau seniai, žinau koks jis, žinau, kad kaip niekas kitas, jis dėvi kaukes, kurios tampa nuolatiniais jo gyvenimo palydovais. Taip, įvaizdis kuriamas tam, kad sukurti sėkmingo žmogaus įvaizdį. Šypsena, po kuria slepiasi visai kitas žmogus... o laikui bėgant ir mano veidą pradeda puošti kaukės, juk aplinka veikia, aplinkiniai juk visi su kaukėmis. Dar dažniau pradeda atrodyti,
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Bėga metai, daug kas aplink keičiasi… vieni žmonės ateina, kiti išeina. Patys artimiausi palieka mus, nes jiems ateina laikas atsisveikinti. Ne todėl, kad jie to nori, o todėl, kad reikia. Daugeliu atveju galime rinktis kaip gyventi, bet iš tiesų, mūsų pasirinkimas yra labai ribotas, kaip ir iliuzija, kad gyvenime esame ne vieni. Sakoma, kad galime rinktis savo gyvenimo kelią, būti laimingi, turtingi ar mylimi, bet ar tai yra viso gyvenimo tikslas, prasmė? Jei vieną dieną pajusime, kad esame laimingi, turtingi ir gerbiami, kas toliau, o kas tada? Bus galima ramiai išeiti, ar tai yra finišas?
Nuo pat gimimo esame vieni, kartais vieniši, bet be abejonės vieni. Nuo pat gyvenimo pradžios, pirmo riksmo esame pasmerkti kovoti už save. Taip, pasmerkti, nes bet kokia kova reikalauja labai daug pastangų aukų, dar daugiau kova atima nei duoda. Stengiamės bet kokia kaina nejausti vienumos, ją maskuojame ir bėgame patys nuo savęs. Sakoma, kad tikėjimas gali daryti stebuklus, gali padėti, paguosti, kad kartais nereikia aplink žmonių, pakanka tikėjimo, kad jaustumėmės laimingi. Pasirinkimo laisvė, kurią girdime bene kasdien, tėra didi iliuzija, ju
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Grįžkime prie žmonių. Galiu tvirtai teigti, kad kuo komunikabilesnis, labiau bendraujantis žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad toks žmogus nebus vertas pasitikėjimo. Žinoma, kaip visur ir visada yra malonios išimtys, tačiau šį kartą ne apie išimtis... akivaizdu, kad kuo dažnenis procesas, tuo didesnė klaidos tikimybė, juk ne be reikalo yra sakoma, kad neklysta tik tas, kuris nedirba, neprišneka ko nereikia ir neprižada tik tas, kuris per daug nekalba. Pripažinkime, kad tas, kuris daug kalba, dažnai kalba ne tik tai, ką turėtų kalbėti, ne tik tai, ką norėtumėme iš to žmogaus girdėti.
Tiesa, komunikabilumas paprastai vertinamas kaip teigiamas asmenybės bruožas, bet iki tam tikro lygio. Per nelyg intensyviai bendraujantis žmogus ne tik atveria savo gyvenimo smulkmenas ar asmenybės užkulisus, bet ir subjektyviai perteikia ir kitų žmonių gyvenimo niuansus ir dažnai juos interperetuoja vadovaudamasis savo supratimu. Žinoma, tai tik viena iš blogybių. Kita – kai žmogus informacija dalinasi taip aktyviai, kad jo tariami žodžiai, pažadai tampa nieko verti – čia pasakiau, čia pažadėjau, čia pat ir pamiršau. Reiškia, ne visada galime pasitikėti tais, kurie daug ir intensyviai kalba, bendrauja. Kaip nuo to apsisaugoti? Paprasta, reikia identifikuoti tokį žmogų. Štai vienas iš pavyzdžių.
Kai savo dr
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Paskutiniu metu daug minčių sukasi apie taip vadinamus lyderius. Pagal bendrą supratimą, tai žmones, kurie suburia ir motyvuoja žmones. Tiesa pasakius, žodžio lyderis aiškinimas skiriasi – vieni žodynai jį interpretuoja kaip vadovo sinonimą, kiti – kaip pirmaujančio asmens, tačiau svarbu tai, kaip šį žodį supranta plačioji visuomenė. Šiuolaikiniame pasaulyje įmonės vadovas, kaip ir pirmaujantis, geriausiai dirbantis, daugiausiai pelno generuojantis vadybininkas – nebūtinai yra lyderiai. Įmonės vadovas gali neturėti visiškai jokių lyderio bruožų, tačiau jis yra vadovas, galbūt tik dėl to, kad istoriškai tapo įmonės savininku, lygiai taip pat, kaip pats sėkmingiausias, geriausiai dirbantis asmuo įmonėje nebūtinai toje įmonėje yra lyderis, tiesiog, jis geriausiai išmano ir dirba savo darbą.
Jei bandysime rasti šiandienos lyderių pavyzdžių, seksis tikrai sunkiai. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad šiuolaikiniai „lyderiai" suprantami dviprasmiškai. Žodis „lyderis" yra daugiau bendrinis, nei konkretus žmogaus ar jo asmeninių savybių apibrėžimas, lygiai taip pat, kaip ir žodis „meilė", tik tinkamoje vietoje ir
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Studijuojame Vilniaus Universitete verslo vadybą, antros pakopos magistrantūros studijos. Verslo vadybos paskaitoje, tiksliau tos paskaitos dėstytojo vietoje pamatome... Minedą. Žinant šios spalvingos ir gal kiek kvailokos personos biografiją ir beatodairiškus būdus siekti karjeros scenoje, puikiai suprantame, kad toks žmogus negali būti itin aukšto intelekto, juo labiau dėstyti paskaitą apie verslą. Ne vien Minedo poelgiai televizijos ekrane kelia juoką, šio žmogaus fizionomija taip pat daug ką sako. Apranga, veidas, laikysena transliuoja tai, kuo šis žmogus yra. O gal vis dėl to aš klystu?
Nusprendžiau atlikti eksperimentą; gatvėje pradėjau stebėti žmones ir bandyti atspėti, kokie tai žmonės. Gajūs stereotipai ir sukaupta patirtis neleido išlikti itin objektyviam, vien iš išorinių faktorių spręsti apie žmogų nesiryžau, reikėjo daugiau informacijos, juk sutikęs "pagal rūbą", turi suprasti koks žmogus slepiasi po tuo rūbu. Tam puikiausiai tiko nauji žmonės, kuriuos sutinku darbe arba
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Bėgant metams, stebint laidas TV ekrane, vis dažniau kyla klausimas, ar amžius įpareigoja žmones elgtis kitaip? Atsakymo vieno nėra, - ir taip, ir ne. Sakoma, kad senatvėje suvaikėjame, pradedame elgtis ne kaip suaugę, o kaip vaikai, tačiau ne apie tą amžiaus tarpsnį norisi padiskutuoti.
Sakykime, kad žmogui 50 metų, kaip reaguotumėte, jei jį pamatytumėte šokantį, šėliojantį mokyklos diskotekoje? Žinoma, kad pasirodys be galo keista ir neįprasta, bet vien dėl to, jog į mokykloje rengiamas diskotekas renkasi jauni žmonės, tiesiog mokyklos diskotekos kritinė masė nėra 50-mečiai. Žinoma, viskas būtų kur kas kitaip, jei diskotekoje daugumą sudarytų vyresnio amžiaus žmonės, tokiu atveju, mokinys tarp tokių asmenų atrodytų lyg penkiasdešimtmetis tarp mokinių. Tokiu atveju, žmogaus elgesį sąlygoja aplinka, kurioje jis yra, bet ne jo amžius.
Kita vertus, kas yra amžius? Visų pirma, tai žmogaus išvaizda – taip, kaip jis atrodo. Bėgant metams keičiasi ne tik mūsų veido bruožai, bet dažnai ir kūno linijos. Bet jei 50m. sulaukęs vyras atrodo lygiai taip pat, kaip atrodė būdamas 30m.? Reiškia, išvaizda jis niekuo neišsiskiria, reiškia, ji nieko neįpareigoja, tačiau nereikia pamiršti visuomenėje paplitusių stereotipų. Jei jaunesniam asmeniui yra atleidžiamos kai kurios gyvenimiškos klaidos dėl jo amžiaus, tai vyresniajam jos nebus taip paprastai toleruojamo
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Ar niekada nebuvo taip, kad kažkada, kieno nors ištarta frazė be perstojo sukosi galvoje ir nejučia tapo viso gyvenimo palydove? Aš tai vadinu sėkla, kurią „pasėjus" kito žmogaus galvoje ji išdygsta ir užvaldo mintis..
Tiesa, yra sąmoningi ir nesąmoningi „sėjimai", jei tikimės įtikinti žmogų savo tiesa, mes sąmoningai stengiamės „pasėti" savo minčių sėklą jo mintyse, kuri po kiek laiko, giliai užsifiksavusi žmogaus sąmonėje duos laukiamų rezultatų. Šią metodiką labai plačiai taiko reklamų kūrėjai, pardavėjai, kai norima pirkėjui parduoti produktą, prieš tai jam parodant iki tol galbūt pirkėjo nesuvoktą, egzistuojančią problemą ir čia pat, pasiūlyti sprendimą – žinoma, šiuo atveju spendimas, reklamuojama prekė. Kitaip tariant, sąmoningi „sėjimai" sėkmingai taikomi marketinge.
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Ne pirmą kartą tenka įsitikinti, kad vienos teisybės nėra. Viskas taip stipriai paremta žmonių subjektyvia nuomone ir mintimis, kad stengtis kažką pakeisti kartais yra tiesiog neįmanoma. Kita vertus, o ką ir vardan ko keisti? Gal iš tiesų geriausiai nieko nedaryti ir tiesiog plaukti pasroviui? Kur tikra tiesa ir tikri atsakymai į tuos klausimus, kuriuos kasdieną keliame sau? Ne, net nesvarbu kokia klausimo esmė, jei nėra teisingo atsakymo, nėra prasmės kelti klausimo. Galime galvoti, kad esame pasaulio valdovai, prezidentai, ar kas tik norime, nuo to mūsų tikslas, vaidmuo gyvenime, kaip egzistencijos kelyje, nesikeičia.
Iš tiesų, ar mūsų minčių subjektyvumas yra toks stipriai subjektyvus, kad staiga vieną dieną pradėtumėme tikėti viskuo, ką sukuriame savo vaizduotėje? Taip, abstraktu, labai abstraktu – o dabar tiesiog paklauskime savęs kuo esame? Kuo esame prieš savo viršininkus, valstybės vyrus, galų gale kuo esame prieš gamtos stichiją? Niekas, nulis. Taip, didelis apvalus nulis – tebūnie būsime didesni už kitus, tebūnie būsime geresni už kitus, tačiau kas nuo to pasikeis? Kažkodėl ciniškai žvelgiu į daugelį dalykų vykstančių ne tik mano, bet ir kitų žmonių gyvenimuose. Juk tikrosios tiesos ieškojimas ir kapstymasis savo smėlio dėžėje dar nedavė lauktų rezultatų, nors, šiuo
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
