Susimąsčiau apie tai, ką ir kodėl darome kiekvieną dieną, kodėl
bendraujame su žmonėmis, kodėl padedame jiems, kaip apskritai mūsų
pasąmonė pateisina egzistavimo dėsnius ir kodėl mums to reikia.
Daug
ką darome vien dėl to, kad esame užkoduoti tam tikriems dalykams, juk
daug kas slypi mūsų pasąmonėje. Kaip tai pasireiškia? - labai
paprastai, viską darome dėl to, kad mūsų pasąmonės lygmenyje įgytumėme
prasmę gyventi. Jei sąmonėje suvokiame daiktus aiškiai ir ryškiai
matydami jų formas ir spalvas, tai pasąmonės pasaulis lyg kokias
marionetes mus valdo, nors mes to patys nesuvokiame, tai nėra suvokiama
kaip konkretūs dalykai, bet tai suvokiama kaip akivaizdūs ir būtini
dalykai.
Mes norime sukurti šeimą, surasti sau antra pusę,
susilaukti vaikų. Kodėl? Todėl, kad norime apsaugoti save nuo
vienatvės, dėl to, kad norime palikti kažką po savęs, norime jaustis
mylimi ir reikalingi. Kitaip sakant, visa tai nukreipta tik į mus
pačius, ne į mūsų partnerį, ne i aplinkinius, tai labai konkrečią
išraišką įgiję norai ir mintys, apie ku
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Artėja tyla, kurios lyg ir nelaukiau,
nesitikėjau, bet gyvenimas ją pateikia kaip eilinį išbandymą ir dar
vieną skaudų išgyvenimą – mylimo žmogaus netekimą. Jausmai verda,
tačiau bendrame kontekste jie tampa jau nereikšmingi, viskas dingsta
čia pat, už artimiausio kampo, o kai pribėgi prie jo, pažvelgi pro
šoną, pamatai ten tik šmėstelėjusį šešėlį ir prisimeni, kad tas šešėlis
kažkada buvo gyvas...
Laikas slenka, jis
bėgte bėga, ir taip gyvenimas vis dovanoja savo dovanas, kurios
karčios, ir pražūtingos tikėjimui, o gal būt jos grūdina, tik kam visa
tai? Dėl visko galima kaltinti save, ją, kasdienybę, rutiną, kad laiku
nepadarei to, ką galbūt privalėjai padaryti, kad žmogus, kuris buvo
šalia nebuvo išklausytas ir suprastas... ir taip tas sąrašas gali
nusidriekti iki begalybės...
Negali
gyventi vegetuodamas ir laukdamas kol gyvenimas atims iš tavęs viską,
ką esi susidėjęs širdyje, privalai padaryti sprendimus ir sudėlioti
taškus ten, kur jie galbūt jau seniai sudėlioti. Mintis, kad būsime
drauge visą gyvenimą, dingsta už artimiausio posūkio, vardan to, kad
sutikę kitą žmogų, mes taptume laimingesni ir galbūt, galbūt tada
galėsime lengviau kvėpuoti gaiviu oru, kuris yra reikalingas dviejų
žmonių santykiuose, kuriuose bus pasitikėjimas, pagarba, supratimas ir
palaikymas pačią sunkiausią akimirką.
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Aš slenku lyg šešėlis gyvenimo keliu, nieko nedarau, nieko neveikiu, vien gyvenu, tai lyg ir turėtų pateisinti mano egzistavimo prasmę, tačiau taip nėra ir niekada nebus.....Ar
kada nors likimas gali būti gailestingas? Ar jis išvis egzistuoja?
Niekas to nežino. Ko nesuprantame ir nenorime suprasti, to paprastai
bijome ir neturėdami visiškai jokio pagrindo tikime antgamtinėmis
jėgomis... Aš gyvenu, jei tai galima pavadinti gyvenimu... Kasdien matau vis naujus veidus, vis naujos mintys aplanko mane, nors atrodo,
kad tai - natūralu, bet pasigendu tiesos, pasige
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Žmogaus gyvenimas – suskirstytas į
keletą, gal netgi keliolika tarpsnių, kurie skirtingu metu,
priklausomai nuo amžiaus, veikia asmenybę. Be abejonės, supanti aplinka
turi didelę įtaką žmogui. Kiekvienas iš mūsų turime tikslą, kažkokį
pasirinkimą, pasiryžimą gyventi ir tą gyvenimą paskirti kažkam. Kol esi
jaunas – skraidai, esi laisvas, bet bėgantys metai po truputį stab do,
ramina, kitaip sakant, įspraudžia į tam tikrus rėmus, iš kurių jau
negali išsilaisvinti, nebent... sugriautum viską, ką iki šiol statei.
Yra ir kitas kelias – akimirkai palikti viską ir dingti. Dingti į kitą
šalį, kitą miestą, kitą pasaulį... Su
metais žmogus bunka, bunka jo jausmai, – tam tikra prasme, jis tampa
lyg robotas, kurio pagrindinis tikslas – išmaitinti palikuonis,
pasirūpinti artimais žmonėmis. Visa kita tampa antraeiliu dalyku.
Prisegta: |
Bėgant metams, po tam tikrų įvykių, sukrėtimų, visada lieka kažkoks randas, kažkokie pasikeitimai.Anksčiau
labai vertinau draugus, jų buvimą šalia, atsidaviau jų globai ir
norėdavau, kad jie atsiduotų manajai, bet viskas apsivertė aukštyn
kojomis, supratau, kad privalau gyventi pats vienas, kopti aukštyn ar
leistis žemyn niekieno
nepadedamas ir neraginamas. Kitaip sakant, pasidariau apatiškas viskam
kas supa mane. Pasidarė svarbu tik mano pačio gyvenimas, mano
išlikimas. Kartais atrodo, kad sustiprėjau, o kartais, kad pasidariau
per ne lyg žiaurus aplinkiniams ar net pats sau. Viskas vyko tarpsnis po tarpsnio, laikas po laiko, kančia po kančios ir visa to rezultatas – vieną po kito pradėjau
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Kai sėdu į automobilį, o tai darau kasdien, lieku vienas, aplink daug
kitų žmonių, jie juda, bėga, kažko tikisi ir dėl kaž ko gyvena. Ta
vienuma, kai tik garsi, tranki, arba rami muzika skamba automobilio
tuštumoje, kartais verčia susimąstyti, o kartais jos negirdi, nes
mintys, jos ne čia, ne automobilyje, jos kažkur toliau, dėl įvairių
priežasčių.Skraidau
pakilęs nuo žemės ir vis apie tą patį – apie dabartinę esybę, apie
draugus, jausmus, tikėjimą ateitimi ar tiesiog šią akimirka. O ta
akimirka, taip vadinama „čia ir dabar“ yra pati svarbiausia, nuo jos
priklauso, kokia nuotaikos banga užklups mano laivelį, kurį irkluoju ir
su kuriuo dažnai pasiklystu plačiame gyvenimo vandenyne. Vis manau, kad
einu teisingu keliu, nors aplink nieko nėra – nebent praeities žuvėdros
klykia ir prašo, kad pagaučiau kokią žuvį ir jas pamaitinčiau. O kas ta
žuvis? Tai dėmesio, laiko ir apmastymų akimirka, tai pro
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Kartais aš sustoju
savo mintyse ir bandau nužvelgti esamą aplink save situaciją. Mane
supantys žmonės, nauj i veidai ir naujos pažintys daro įtaką mano
asmenybei. Sutelkti dėmesį į save, savo jausmus ir išgyvenimus nėra
lengva. Analizuojant save, savo poelgius ir kitų žmonių požiūrį į mane,
nejučia kyla klausimas; kodėl šią ar kitą minutę viskas vyksta būtent
taip, o ne kitaip? Kas verčia žmogų esamą minutę elgtis pagal tik jam
priimtinus dėsnius? Viskas išties labai sudėtinga. Idėjos, esančios
mūsų pasąmonėje labai dažnai virsta mūsų gyvenimo tikslu, arba net visu
gyvenimu. Koks yra žmogaus idealas? Kaip užkariauti kitų žmonių širdis?
Kur slypi viso to pasla
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Diena
po dienos, naktis p o nakties gyvenimas slenka savo keliu. Čia išaušo
rytas, čia jis užges vakaro tamsoje. Viskas aplink keičiasi ir įgauna
vis didesnį pagreitį. Ir kiekvienas klausiame savęs, ar taip turi būti?
O gal viską palikti ir dingti? - išeiti iš šio pasaulio kartu su rūku,
kad būtų aiškesnė gyvenimo paskirtis? Ne!
Prisegta: |
Pažvelkime į mu s supantį pasaulį – jis pilnas piktų minčių, pavydo ir
pagiežos. Draugas atsisuka prieš draugą, sesuo prieš brolį, motina
prieš tėvą. Ir galima klausti savęs, ką aš galiu padaryti, kad tai
pakeisti? Ką galiu paaukoti, kad tie varpai, gaudžiantys apie pavojų,
pagaliau nutiltų? Ar tik aukodamas galiu kažką pasiekti? – begalės
klausimų, kurių daugelis tiesiog beprasmiški ir nereikalingi. Kam,
kodėl, vardan ko... o vis dėl to, gal ramiai gyvenkime savo gyvenimą ir
negalvokime apie tai, kas bus, kas yra, tiesiog plaukime pasroviui
atsiribodami nuo minčių, kurios norom nenorom iškyla prieš akis... kad
ir tas senukas pėdinantis gatve su lazdele, sukaupęs bene paskutines
savo jėgas vos ne keliais besiremdamas į šaltą asfaltą, stengiasi
pereiti gatvę, kol neužgeso jam šviečiantis
žalios spalvos šviesoforo signalas, kad ir ta senučiukė, kuri maisto
prekių parduotuvėje kovoja su
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
