Ar dažnai pykstate ant aplinkinio pasaulio už tai, kad viskas vyksta ne taip, kaip kad norėtumėte, kad vyktų? Ar kartais atrodo, kad žemė, slysdama iš po kojų nusineša visas viltis ir svajones, o gal susiklosčiusi politinė ar ekonominė situacija, tuoj tuoj nuplėš paskutinius marškinius ir sunaikins dar likusias sveikas nervines ląsteles? Ko gero, toks jausmas pažįstamas ne vienam šiuolaikiškam žmogui...Realiai, žmonės renkasi du kelius, kuriais bando spręst iškilusias problemas: jie arba kovoja su jomis, arba susitaiko. Iš tikrųjų, daug alternatyvų šiuo klausimu nėra, juolab, kad daugelis aplinkybių dažniausiai priklauso ne nuo mūsų, bet yra vienas esminis momentas: mes visada galime pasirinkti kuriuo keliu eiti ir kokį gyvenimą turėti.Iš tikrųjų, dėl esamos blogos situacijos gyvenime galime kaltinti visus: politikus, darbdavį, pasaulį, oligarchus, antrą pusę, savo niekam nereikalingą aukštojo mokslo diplomą, - tiesą pasakius, priežastimi gali tapti bet kas, juolab, kad jei norėsime, visada tą priežastį rasime, tad nejučia iškyla klausimas; vis dėl to, kaip galima rasti tą tikrąją išeitį iš visos painios ir šlykščios, atrodo tik mus užpuolusios situacijos, kuri tuojau pat prismaugs?Gyvenimo išmintis sako: esame įkaltinti sa
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Gana dažnai tenka stebėti įdomų fenomeną: kartais esame labai malonūs svetimiems žmonėms, o kartais pikti ir grubūs su artimaisiais. Kaip tai vyksta? Kas įtakoja skirtingus santykius su skirtingais žmonėmis? Vis dėl to, yra tam tikra sąsaja tarp darbo pobūdžio ir santykių šeimoje. Pačiam man teko ne tik patirti, bet ir matyti ne vieną atvejį, kai labai teigiama asmeninė energija vėliau perauga į labai neigiamus santykius. Visa tai galima pavadinti – mokytojo sindromu. Kodėl būtent mokytojo? Todėl, kad santykių skirtumai labiausiai pasireiškia mokytojų šeimose. Mokytoja mokykloje mokina istorijos, ji daugiausiai bendrauja su 5-8 klasių vaikais, kurie yra patys sudėtingiausi ir problematiškiausi. Darbe ji iššvaisto aibę energijos svetimiems vaikams ir stengiasi jiems būti gera, kas reikalauja iš mokytojos labai daug kantrybės ir pastangų. Ji privalo darbe atiduoti labai didelę dalį savo teigiamų emocijų, tačiau paradoksas tame, kad labai dažnai susikaupusias neigiamas emocijas mokytoja parsineša į savo šeimą.Labai įdomus ir puikus to pavyzdys buvo mano draugo mama – ji mažai juo rūpinosi, buvo jam abejinga ir labai dažnai pikta, visi draugai jos bijojo, tačiau jei susitikdavome dra
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Tikėti ar netikėti likimu? Ir apskritai, ar egzistuoja tokia sąvoka
kaip tikėjimas tuo, nuo ko esame priklausomi? Ar egzistuoja tiesioginė
priklausomybė tarp likimo ir laimės? Daug apie tai teko mąstyti ir
ieškoti teisingo atsakymo, bei atsidurti situacijose, kurios
dažniausiai atrodydavo beviltiškos ir jų tiesiogiai nepavykdavo
įtakoti, kartais atrodydavo, kad taip ir turėjo nutikti, kad kiekvienas
turime nešti savąjį kryžių, kuris jau iš anksto uždėtas mums ant
nugaros.
Dar gerą pusmetį atgal būčiau prisiekęs, kad tokia sąvoka kaip
„likimas" neegzistuoja, tačiau po pa
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Diena po dienos...jos slenka visos vienodu ritmu kaskart įgaudamos vis didesnį pagreitį. Čia buvo vasara, o saulė džiugino savo šiluma, bet atėjo ruduo... o šiandien, už lango krentančios snaiges primena, kad beldžiasi ir žiema, o kartu su jomis ir Šv. Kalėdos. O ar pagalvoji, kokios jos bus? O gal prisiminsi, kokios jos būdavo prieš tai? O gal niekas nepasikeis, gal viskas bus būtent ta
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Kažkada
galvojau, kad visas gyvenimas ir poreikiai priklauso nuo to, kaip patys
žiūrime į susiklosčiusią situaciją ir kaip jaučiamės joje, bet po tam
tikrų įvykių, savo nuomonę pakeičiau.
Vis dėl to, ne visada viskas priklauso nuo globalių poreikių, jie gali
kisti priklausomai nuo aplinkos, ji - pagrindinis pokyčių
katalizatorius. Emocinė būsena, bei socialinė aplinka, kurioje
gyvename, veikia kur kas labiau nei konkretūs fiziniai poreikiai.
Įsivaizduokime situaciją: esame negyvenamoje saloje, aplink nėra nė
gyvos dvasios. Maisto ir vandens pakanka, tačiau neturime su kuo
pasidalinti savo mintimis, tiesiog nėra su kuo pasikalbėti. Ar tokioje
situacijoje galvosime apie karjerą, statusą visuomenėje, savo asmenybės
tobulinimą, galų gale sveikatą ir kitus savaime suprantamus poreikius,
kuriuos paprastai turime gyvendami civilizuotame pasaulyje? -
susiklosčiusi kritinė situacija diktuoja visai kitokias taisykles ir
tam tikrus poreikius sumažina iki minimumo.
Kad gyvenimas būtų laimingas, turime užtikrinti standartinius poreikius:
- Sveikata;
- Finansinė būklė;
- Meilės
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Nauji iššūkiai, vis labiau i materiją nukreipta aplinka ir žmogaus vertinimas pagal tai, kiek ir k o jis turi, tarnavimas konkrečiam daiktui, komforto suvokimas pagal tai, kiek turtingai apstatyta aplinka ir kas kiek ko užgyvenęs, kas kiek pasiekęs materijos atžvilgiu, lyg maras užplūsta žmonių mintis ir tampa pagrindiniu gyvenimo tikslu. Dvasinis skurdas toks platus, kad toliau savo nosies galiuko ne tik kad nenorime, bet jau net ir negalime pažvelgti. Kam skiriame daugiausiai dėmesio ir vardan ko bandome gyventi? Kokia kasdienybė, koks gyvenimo džiaugsmas ir kaip mes jį matome? Neseniai bendravau su vienu žmogumi. Jis sukūręs šeima, šiuo metu remontuojasi savo būstą, laukiasi vaiko....gyvena "čia ir dabar" kaip ir milijonai kitų statistiškų lietuvių. Buitis užima bene didžiausią gyvenimo dalį, prioritetai tokie aiškūs ir paprasti, kad gyvenimas pats savaime diktuoja taisykles ir jiems priešintis, nuo jų bėgti nėra nei laiko, o juolab noro. Kalbos ir mintys sukasi aplink paprastus dalykus: buitį, apie darbą, apie antrą pusę apie tėvus. Taškas. Tuo ir baigiasi pasaulis, tuo ir baigiasi jo suvokimas ir apibrėžimas.
<
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Žvelgiant  šiandienos ekonominei krizei į akis ir su išgąsčiu laukiant jos pasekmių, tikriausiai ne vienam tūlam lietuviui kyla mintis tiesiog kur nors dingti, pasislėpti, lyg stručiui, įkišti galvą į derlingą Lietuvos juo
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
 Pažvelgiau per langą - ten pamačiau močiutę, vedžiojančią mažą šunelį. Neaišku buvo, kas ką veda, nes šunelis pasirodė kur kas energingesnis už senolę. Paradoksas - garbingo amžiaus sulaukusi moteris, pati vos paeidama, vedžioja anūko augintinį.
Šiandien sužinojau, kad mirė kaimynė, kurią pažinojau nuo mažų dienų - jaunos moters gyvybę prisiglemžė klastinga liga. Beveik prieš metus netekau man labai brangaus žmogaus... po to dar vieno... lyg fakelai - užgeso vienas, antras, trečias, ketvirtas, penktas... nejučia pastebiu, kad jau nebegaliu suskaičiuoti tų, kurie išėjo neatsisveikinę, nepasakę visko, ką norėtų pasakyti paskutinę savo gyvenimo akimirką.
Laikas bėga. Nejučia pastebiu, kad politikų veidai, į kuriuos jau žiūriu bene dešimtį metų, pradeda vis labiau raukšlėtis, smilkiniuose atsiranda žilų plaukų sruogos. O kas pasikeitė? - ir lyg nejučia, eidamas šalia veidrodžio, pamatau savo atvaizdą jame - taip, laikas ir manęs neaplenkė. Esu kitoks, nei buvau prieš dešimtmetį, - o kas nuo to laiko pasikeitė? Atsirado nauji žmonės, nauji draugai, išgyventos asmeninės dramos, paskandintos svajonės ir atsiradusios naujos?..
Viskas taip laikina. Metai iš metų kovoju su vėjo malūnais, negalvodamas apie tai, kad ateis ta diena, kai turėsiu atsisveikinti su brangiais žmonėmis. Dažnai tai suvokiu, lyg nejučia skaičiuodamas metus ir
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Šiandien važiavau troleibusu pilkomis Vilniaus miesto gatvėmis ir
susimąsčiau... kodėl vieni bėga gyvenimo keliu, o kiti stovi toje
pačioje vietoje met ų metus? - staiga mano mintis nutraukė pro šalį
važiuojantis prabangus limuzinas - už vairo sėdėjo žavi blondinė... staiga susimąsčiau, kad tokį vaizdą matau jau nebe pirmą kartą. Atrodė,
jog pradėjau suprasti daugelį dalykų - vienas iš jų yra tas, kas
prabangius, gražius automobilius vairuoja gražios moterys. Nejučia
prisiminiau vertinimų skalę, kurioje kiekvienas iš mūsų esame verti tam
tikros kainos... tiesą pasakius, viduje pajutau šleikštulį - vis dar
giliai širdyje tikėjau, kad viskas slypi žmogaus esybėje, bet ne jo
išorėje. Deja, mano stebėjimai liudija visai ką kitką - tenka pripažinti,
kad tai, kaip tu atrodai lemia 90% tavo laimingo gyvenimo sėkmės. -
Dirbdamas darbą, kuriame teko daug bendrauti su įmonių vadovais,
atlikau šiokį tokį asmeninį tyrimą - stebėjau tų žmonių išorinį žavesį
bei charizmą. Daugelis iš jų turėjo nepriekaištingą išvaizdą -
pasitikėjimas savimi tiesiog pulsavo iš jų esybės, o fizinė išvaizda
galėjo prilygt
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
Ateina rytas, išaušta diena, čia pat ją pasiglemžia
vakaras. Mes esam čia ir tik dabar, esame reikalingi ti ek, kiek esame,
lyg kokia slapta paskirtis, misija - gyventi. Nesvarbu vardan ko,
kodėl, kam... kiekvieną rytą keičia kitas rytas, o kiekvieną vakarą
užtemdo kitas vakaras. Žemė sukasi ratu dovanodama gyvybę ir atimdama
ją.
Prisegta: |
|
