23:44 Pažvelkime į mus supantį pasaulį | |
Pažvelkime į mus supantį pasaulį – jis pilnas piktų minčių, pavydo ir pagiežos. Draugas atsisuka prieš draugą, sesuo prieš brolį, motina prieš tėvą. Ir galima klausti savęs, ką aš galiu padaryti, kad tai pakeisti? Ką galiu paaukoti, kad tie varpai, gaudžiantys apie pavojų, pagaliau nutiltų? Ar tik aukodamas galiu kažką pasiekti? – begalės klausimų, kurių daugelis tiesiog beprasmiški ir nereikalingi. Kam, kodėl, vardan ko... o vis dėl to, gal ramiai gyvenkime savo gyvenimą ir negalvokime apie tai, kas bus, kas yra, tiesiog plaukime pasroviui atsiribodami nuo minčių, kurios norom nenorom iškyla prieš akis... kad ir tas senukas pėdinantis gatve su lazdele, sukaupęs bene paskutines savo jėgas vos ne keliais besiremdamas į šaltą asfaltą, stengiasi pereiti gatvę, kol neužgeso jam šviečiantis žalios spalvos šviesoforo signalas, kad ir ta senučiukė, kuri maisto prekių parduotuvėje kovoja su savo bendraamžiais dėl pora centų nupigintos duonos riekės... kartais atrodo, kad mes to nepastebime, kad tai tiesiog yra, kad kasdien matomi vaizdai kažkur praplaukia šalia, nepaliesdami mūsų minčių, gyvenimų ir mes slapta tikimės, kad mūsų ateitis bus geresnė, kad mes jau šiandien sukursime geresnes perspektyvas rytojui, bet tai, deja, tik iliuzija. Iš tikrųjų mums rūpi tik ši diena, šie pietūs ir mes negalvojame apie vakarienę, apie tai, kas bus, kai leisis gyvenimo saulėlydis, nors jis netruks ateiti, netruks parodyti savo galią, tik ar tada mes prisiminsime tas nerūpestingas dienas, kai rūpėjo tik darbas, šeima, karjera... kai kasdien matydavome žmones, kurie galvojo apie savo egzistencijos, gyvenimo pabaigą ir mirtį, kuriems svarbiausias uždavinys buvo išgyventi dar viena, antrą, trečią dieną... Iš tiesų, kasdien susiduriam su egzistencijos klausimu, kasdien
bėgame tuo pačiu taku, kuriuo bėgo ir mūsų proseneliai, ir visus jis
veda ten pat – į nebūtį. O gal į kažko pradžią, gal į kažko ateitį, bet
aišku viena – tai ką turime šiandien, ši akimirka vieną dieną pasikeis.
Tiesiog pasikeis mūsų požiūris į daug ką, o gal į viską, o svarbiausia
į patį save. Ypač dramatiškas žmogaus gyvenime yra taip vadinamas
gyvenimo saulėlydis – čia taip pat, kaip filmo pabaiga, kurioje
išaiškėja visa filmo prasmė, taip ir čia, lyg filme išryškėja viso
gyvenimo darbo prasmė ir lyg nejučia susumuojami rezultatai; vaikai,
tai tavo gyvenimiškų vertybių, supratimo, pasaulėžiūros veidrodis, o
tavo sugebėjimas aplinkiniams nešti gėrį, laimę ir džiaugsmą, kurie
tokiuose metuose būna ypač sunkiai įgyvendinami, lyg prakeiksmas būna
ypač sunkiai įgyvendinami.
| |
|
Viso komentarų: 0 | |