Pažvelkime į mus supantį pasaulį – jis pilnas piktų minčių, pavydo ir pagiežos. Draugas atsisuka prieš draugą, sesuo prieš brolį, motina prieš tėvą. Ir galima klausti savęs, ką aš galiu padaryti, kad tai pakeisti? Ką galiu paaukoti, kad tie varpai, gaudžiantys apie pavojų, pagaliau nutiltų? Ar tik aukodamas galiu kažką pasiekti? – begalės klausimų, kurių daugelis tiesiog beprasmiški ir nereikalingi. Kam, kodėl, vardan ko... o vis dėl to, gal ramiai gyvenkime savo gyvenimą ir negalvokime apie tai, kas bus, kas yra, tiesiog plaukime pasroviui atsiribodami nuo minčių, kurios norom nenorom iškyla prieš akis... kad ir tas senukas pėdinantis gatve su lazdele, sukaupęs bene paskutines savo jėgas vos ne keliais besiremdamas į šaltą asfaltą, stengiasi pereiti gatvę, kol neužgeso jam šviečiantis žalios spalvos šviesoforo signalas, kad ir ta senučiukė, kuri maisto prekių parduotuvėje kovoja su savo bendraamžiais dėl pora centų nupigintos duonos riekės... kartais atrodo, kad mes to nepastebime, kad tai tiesiog yra, kad kasdien matomi vaizdai kažkur praplaukia šalia, nepaliesdami mūsų minčių, gyvenimų ir mes slapta tikimės, kad mūsų ateitis bus geresnė, kad mes jau šiandien sukursime geresnes perspektyvas rytojui, bet tai, deja, tik iliuzija.

Iš tikrųjų mums rūpi tik ši diena, šie pietūs ir mes negalvojame apie vakarienę, apie tai, kas bus, kai leisis gyvenimo saulėlydis, nors jis netruks ateiti, netruks parodyti savo galią, tik ar tada mes prisiminsime tas nerūpestingas dienas, kai rūpėjo tik darbas, šeima, karjera... kai kasdien matydavome žmones, kurie galvojo apie savo egzistencijos, gyvenimo pabaigą ir mirtį, kuriems svarbiausias uždavinys buvo išgyventi dar viena, antrą, trečią dieną...

Iš tiesų, kasdien susiduriam su egzistencijos klausimu, kasdien bėgame tuo pačiu taku, kuriuo bėgo ir mūsų proseneliai, ir visus jis veda ten pat – į nebūtį. O gal į kažko pradžią, gal į kažko ateitį, bet aišku viena – tai ką turime šiandien, ši akimirka vieną dieną pasikeis. Tiesiog pasikeis mūsų požiūris į daug ką, o gal į viską, o svarbiausia į patį save. Ypač dramatiškas žmogaus gyvenime yra taip vadinamas gyvenimo saulėlydis – čia taip pat, kaip filmo pabaiga, kurioje išaiškėja visa filmo prasmė, taip ir čia, lyg filme išryškėja viso gyvenimo darbo prasmė ir lyg nejučia susumuojami rezultatai; vaikai, tai tavo gyvenimiškų vertybių, supratimo, pasaulėžiūros veidrodis, o tavo sugebėjimas aplinkiniams nešti gėrį, laimę ir džiaugsmą, kurie tokiuose metuose būna ypač sunkiai įgyvendinami, lyg prakeiksmas būna ypač sunkiai įgyvendinami.

O kas jei rytoj papulsime į autoavariją ir tas gyvenimo ritmas staiga nutrūks lyg per daug įtempta gitaros styga? – kas tada? Kur iliuzijos, kur planai, kur noras, kur tikėjimas, kur... kur... kur viskas dings tada? O gal taip ir geriau? Gal tada nereikės matyti saulėlydžio, kęsti fizinių skausmų, artimųjų netekčių ir galų gale to gyvenimo, kuris dažnam senatvės sulaukusiam žmogui atrodo kaip merdėjimas.

Ne apie gėrį, ne apie blogį, o apie realybę rašau. Tai kas aplink, tai kas šalia... nors esam egoistai iki pat kaulų smegenų, iki pat šaknų... nors... šioje srityje negalime padaryti nieko, nebent tikėtis, kad tas rytojus, jis bus kažkoks kitoks, kažkiek laimingesnis, kažkiek geresnis...

2007 12 18