18:41 Žuvėdros | |
Kai sėdu į automobilį, o tai darau kasdien, lieku vienas, aplink daug kitų žmonių, jie juda, bėga, kažko tikisi ir dėl kaž  ko gyvena. Ta
vienuma, kai tik garsi, tranki, arba rami muzika skamba automobilio
tuštumoje, kartais verčia susimąstyti, o kartais jos negirdi, nes
mintys, jos ne čia, ne automobilyje, jos kažkur toliau, dėl įvairių
priežasčių.Skraidau
pakilęs nuo žemės ir vis apie tą patį – apie dabartinę esybę, apie
draugus, jausmus, tikėjimą ateitimi ar tiesiog šią akimirka. O ta
akimirka, taip vadinama „čia ir dabar“ yra pati svarbiausia, nuo jos
priklauso, kokia nuotaikos banga užklups mano laivelį, kurį irkluoju ir
su kuriuo dažnai pasiklystu plačiame gyvenimo vandenyne. Vis manau, kad
einu teisingu keliu, nors aplink nieko nėra – nebent praeities žuvėdros
klykia ir prašo, kad pagaučiau kokią žuvį ir jas pamaitinčiau. O kas ta
žuvis? Tai dėmesio, laiko ir apmastymų akimirka, tai procesai, kuriuos
lyg ir bandau užgniaužti savo kasdienybe, bet tos žuvėdros... jų balsas
skardus ir kiekvieną iš jų norisi išsaugoti, nesinori, kad nors viena
iš jų liktų nepamaitinta. O dažnas maitinimas, žuvies gaudymas
vandenyne būna keblus, nes aplink tiek daug bangų, kurios neleidžia to
padaryti. Ir viena po kitos mano žuvėdros dingsta už horizonto, taip ir
nesulaukusios taip reikalingo dėmesio, o būtent tas žuvėdras norisi
išsaugoti ateities kartoms, kad sekančios kartos žinotų kaip ir kodėl
viskas buvo. O gal to reikia tik man pačiam? Juolab, kad kiekvienas iš
mūsų vairuojame savo laivelį ir dažnas laivelis yra nešamas srovės,
tokios stiprios, jog nėra laiko sustoti, pabūti automobilyje ir
klausyti muzikos, kuri tranki, kartais rami, o kartais tik fonas tam,
kad apmąstytum, sujauktum mintis ir pagalvotum, kaip išlaikyti
žuvėdras, kaip jas pašerti gardžia žuvimi. Bet visa tai kas gyva - turi
mirti, tik kada?..2007 09 11 | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |