09:21 Ateina rytas | |
Ateina rytas, išaušta diena, čia pat ją pasiglemžia vakaras. Mes esam čia ir tik dabar, esame reikalingi ti  ek, kiek esame,
lyg kokia slapta paskirtis, misija - gyventi. Nesvarbu vardan ko,
kodėl, kam... kiekvieną rytą keičia kitas rytas, o kiekvieną vakarą
užtemdo kitas vakaras. Žemė sukasi ratu dovanodama gyvybę ir atimdama
ją.
O
kokia mūsų paskirtis? Ar esam lyg maža skruzdėlyte bėganti gyvenimo
takeliu ir nesidairanti į šalis... ar esam lyg kilnus erelis
sklandantis virš kalnų ir ieškantis savo aukos? Ir vis dėl to, kas esame prieš
pačią esybę, prieš savo paskirtį gyventi? O kas yra mano mintys, kurias
gvildenu, kurias dėstau popieriaus lape? Kas aš esu, kuo esu? – ar aš
didelis kaip lapas, ar mažas lyg pats didžiausias ežeras tūnantis
šimtmečius? Kas aš toks, kad galėčiau paveikti gamtos dėsnius, kad
galėčiau sugražinti žmones... kad galėčiau pats neišnykti taip, kaip
išnyko mano protėviai daug daug metų atgal... viskas taip laikina,
akimirkoje viską galima sutalpinti. Ieškome gyvenimo kokybės,
prabangos, pripažinimo ar saviraiškos, meilės – tai lyg gyvenimo
varikliai, kurie verčia irtis gyvenimo upe aukštyn ir visada prieš
srovę. Mes priešinamės savo prigimčiai, lyg kokiam galutiniam tikslui,
kurį apsprendžia tik laikas. Sustoji prie artimo žmogaus kapo, ir vis
klausi, kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Ir tai kartoja visos kartos, ir
kartos mano vaikai, kodėl aš guliu, o jie stovi... nėra prasmės. Yra
tik tam tikri uždaviniai, tam tikra misija – gyventi čia ir dabar.
Nekankinti, nekeikti... dovanoti žmonėms šypsenas, akimirkas, ir jokiu
būdu neskaudinti... visada save palikti antrame plane, nes kito žmogaus
egzistavimo kokybė priklauso nuo tos akimirkos, kurią praleidi kartu su
bet kuriuo žmogumi. Tai vienintelis darbas, kuri privalo žmogus visada
dirbti. Nereikia daug kalbėti, nereikia daug žadėti... reikia
prisiliesti, nekaltai atverti savo širdį, savo jausmus ir būti
sąžiningam su savimi. Vis dėl to.. tyla... norėčiau išvalyti visus blogus jausmus, blogas emocijas, norėčiau būti geras ir paslaugus visiems. Bet mano nelaimei, esu žmogus. Negaliu pakeisti emocijų, jausmų. Suvokiu esybes laikinumą, tikėjimo savimi tyrumą ir savęs tobulumą. Esu tiek, kiek esu geras sau. Dalindamas šiltus jausmus aplinkiniams, praturtinu save. Aplink daug blogio, daug pavydo, apsimetinėjimo, pagiežos... daug ko žmonės nesupranta, nenori suprasti, vien dėl to, kad taip yra lengviau, lengviau nieko nežinoti, lengviau nuo visko bėgti... lengviau plaukti pasroviui, nesiiriant prieš srovę, neklausiant kodėl ir užmirštant visa tai kas buvo iki dabar. Prieš
5 metus rašiau žodžius: „Laimingas tas, kuris negali, nenori suprasti,
prisiliesti“... ir šiandien tai tariu tarp lūpų, kurios suspaustos,
užčiauptos kaip niekada anksčiau. Esu priverstas būti toks, kokio
reikia manęs pasauliui. Šypsotis, tikėtis, dovanoti ir kiekvieną
akimirką klausti: ar tai gerai darau, ar aš liksiu suprastas, ar mano
mintys ras kelią į kitų širdis?.. ar aš esu geras kitiems, ar aš
dovanoju save? – Ne... ne... ne... esu egoistas iki kaulų smegenų.
Bergždžias reikalas – keliamės bėgam, gyvenam, nepasigesdami tų dalykų,
kuriuos turėjome anksčiau. Viskas ką darome neturi jokios prasmės, jei
tai neturi tendencijos išlikti. O kas nėra laikina?.. viskas yra
laikina, netikra... dirbtina. Slepiam save nuo aplinkinio pasaulio
saugodami save lyg dovaną kažkam... kažkam... o gal nėra ko dovanoti?
2008 07 24
| |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |