 Kiekvienas esame unikalus, savotiškas, gamtos sutvertas individas, kiekvienas apdovanotas tam tikromis savybėmis, kurių neturi niekas kitas pasaulyje. Dviejų vienodų žmonių nėra, esame lyg atskiros respublikos turinčios savą Konstituciją ir įstatymus. Kiekvieną dieną kalbamės su savo vidiniu pasauliu, tai lyg dialogas su savimi nuo kurio priklauso viskas - laimė, džiaugsmas ir pasitenkinimas gyvenimu, nors ir gyvename aplinkoje, kurioje daug makroveiksnių įtakojančių vidinę žmogaus mąstysenos struktūrą, bei požiūrį į save, kaip į asmenybę visuomenėje.
Natūralu, kad kuo lengviau esame pritampantys prie aplinkos, labiau tapatiname save su kitais ir priimam kitus tokiais, kokie jie yra, tuo lengvesnis ir paprastesnis atrodo pasaulis, tuo mažiau generuojasi konfliktų su savimi. Ko gero, tik nedaugelis žmonių yra patenkinti tuo kas vyksta jų asmeniniame, visuomeniname gyvenime - juk beveik kiekvienas iš mūsų susimąstome apie tai, kad labai daug ko norėtumėme šią akimirką, tačiau to nebeturime. Kokios viso to priežastys? Juk esame iš tokio pačio "molio" kaip ir daugelis idealizuojamų žmonių.
Situacija yra iš tiesų kebli ir įdomi savo unikalumu, juolab, kad mano stebėjimai, tam tikros artimų žmonių išsakytos mintys verčia daryti tam tikras išvadas, kurios leidžia geriau suprasti, suvokti ne tik save, bet ir tuos, kuriuos galbūt ne visada lengva suprasti.
Dialogas su pasauliu, supančia aplinka - jei jis nesulaukia atgarsio, supratimo, pritarimo išoriniame pasaulyje, tampa dialogu su pačiu savimi. Kaip tai vyksta? Turime savo požiūrį, savo norus, savo troškimus ir jei laikui bėgant mums nepavyksta jų įgyvendinti, tam tikra prasme užsisklendžiame savyje ir gyvename tik su savimi, savo mintimis, savo susikurtame pasaulėlyje. 
Įsivaizduokime kambarėlį, kuriame vienas priešais kitą sėdi du žmonės - vienas AŠ ir kitas AŠ. Tie abu AŠ užsidaro to mažo kambarėlio duris, kurio sienos stiklinės ir stebi pasaulį pro jas. Tie du žmonės tai tas pats vienas žmogus užsidaręs savyje ir savo mintyse, jis gyvena normalų gyvenimą, tačiau tikrieji jausmai ir mintys neišeina už to kambarėlio ribų, nes būtent dialogas su savimi yra vienintelė garantija, kad esi saugus, kad būsi suprastas, kad visada būsi šalia savęs, nebūsi įskaudintas, kad esi atsakingas pats už save ir niekas nėra atsakingas už tave.
Tai - lyg liga, ji pasireiškia tik tada, kai tiesiogiai vengiama suartėti su kitu žmogumi, dažnai priešinga lytimi. Kalba eina apie iš ties rimtus ir nuoširdžius santykius, kai baimės, nusivylimo faktorius yra toks stiprus, kad stiklinės sienos diena iš dienos stiprėja, storėja, nes žmogus pripranta prie tokio pasaulio suvokimo, kartais suprasdamas, kad toks taurus jausmas kaip meilė yra niekas kitas, kaip kažkada kažkur buvusi iliuzija.
Nebūtina gyventi vienam, neturėti antros pusės, kad stikliniame kambarėlyje neturėtum dviejų kėdžių, o šarvuotos durys ne tik nieko neįsileistų, bet taip pat nieko ir neišleistų. Buvimas su žmogumi vardan to, kad nebūti vienam, yra niekas kitas, kaip tik savęs apgaudinėjimas ir susikurta melaginga iliuzija, kad tam mažam kambarėlyje sėdite ne dviese, o tryse.
Ką reiškia mokėjimas būti su savimi, mokėjimas būti vienam? - Tai sugebėjimas rasti dialogą su savo vidiniu pasauliu, labai dažnai tas dialogas tampa toks nuostabus, kad toks pat atviras, nuoširdus dialogas su aplinka kartais tampa beveik neįmanomas, bent jau iki tos akimirkos, kol patys, savo noru atrakiname šarvuotas duris ir būname pasiruošę iš tikrųjų įsileisti kitą žmogų.
|
