 
Žvelgiau per langą ir stebėjau krintančius iš dangaus vandens lašus, susimąsčiau apie tai, kad tikriausiai krintantys lašai, jie tokie patys, lietus toks pat, kaip buvo ir prieš tūkstančius metų. Gerai pažįstami ir mylimi žmonės, kurių nėra šalia mūsų matė lygiai tokį patį lietų, tokią pačią dangaus spalvą ir lygiai taip pat ilgesingai stebėjo krentančius lašus galvodami apie tai, kas jiems svarbu.
Kai krentantys lašai laižo purviną lango stiklą, džiaugiesi, kad čia, šiapus stiklo yra šilta ir sausa, kad tamsoje žibanti žvakė šildo vien tik savo šviesa. Liūdna. Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai buvome maži vaikai ir bėgiodami kieme galvojome, kad gyvenimas pilnas pačių įvairiausių spalvų, tačiau bėgant metams, tas džiugesys, tas naivus tikėjimas pasauliu, žmonėmis, savimi, jis kažkur nyksta, o jei netyčiom pažvelgsime į senučiukę iš gretimos laiptinės – ar ji tokia pat, kokia buvo prieš 50 metų? Koks gyvenimo džiaugsmas ir kokia palaima, jei likusius gyventi metus kitus turi kęsti galu
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
