Ar galiu vadinti laimėjimu tai, kad buvimas koncerte, apie kurį svajojau visą savo paauglystę, man sukėlė tiek pat emocijų, kiek sukelia V. Putino kalba per TV ekraną? Jaudino, bet ne tiek muzika ar show nebuvimas, kiek pats jausmas, kad esu koncerte, kuris prilygo eilinio sostinės klubo tūsui. Shit. Nieko negaliu pasakyti apie tuos, kurie skraidė aplink prisipumpavę alkoholio, ar apie tas, kurios strakaliojo vien dėl to, kad į jas švietė super skaisčios lempos. Ar galiu ką nors pasakyti apie save? Taip. Galiu.

Seniai svajoju apie tai, kad norėčiau įsėsti į lėktuvą, Dieve, tiktų ir F16, ir iškišus vidurinį pirštą apskrieti visą pasaulį. Noriu tikėti, kad dar galiu, sukaupęs visas jėgas, suprasti kas vyksta aplink mane. Nesuprantu, tikrai, nesuprantu. O kaip norėčiau nerodyti to vieno piršto ar nepykti ant visų vien už tai, kad kažkas kvėpuoja. Juk visi pykstame, tiesa? Bet tylime, o aš negaliu. Tikrai. Negaliu tylėti ir nepykti, nes mano prigimtis pikta, kaip to vilko, kuris staugdamas parodė Gediminui kur statyti vieną iš Vilniaus apsauginės sienos bokštų. Tas vilkas svarbus. Tikria ... Skaityti toliau »