 Daug kalbų kyla apie savižudybes ir jų prevenciją, žinoma, savižudybę dažniausiai suprantame kaip savanorišką asmens pasitraukimą iš gyvenimo, fizinės egzistencijos nutraukimą savo noru. Esu įsitikinęs, kad rezultatas, pats mirties sau įvykdymas yra tik ilgo kelio finišas. Žmogus turi nueiti ilgą kelią, kad suvoktų, jog pasitraukimas iš gyvenimo yra būtent tai, ko jis nori, būtent tai, kas jį išvaduoja iš šiandienos problemų liūno ir išlaisvina.
Beveik niekada nežinome tikrųjų motyvų, kodėl asmuo nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Tiesa, dažnai paliekami rašteliai su keliais atsisveikinimo žodžiais, užsimenama apie motyvą, atsiprašoma. Bet ar galima keliais žodžiais išreikšti ar išsakyti tai, kuo buvo gyvenama paskutinėmis minutėmis, dienomis ar mėnesiais, o gal paskutiniais metais? Tikriausiai ne.
Esu tikras, kad procesas, savęs žudymo procesas prasideda kur kas anksčiau, nei įvyksta pats faktas. Galima be galo vardinti prevencinius veiksmus, kurie galbūt užtikrintų pilnavertį mūsų gyvenimą, laisvę ar meilę, bet taip tik dar labiau apgaudinėtumėme patys save. Nebent sau norėtumėme padėti, padėti išlikti gyviems, kentėti ir tą kančią iškęsti. Tie, kurie pasirinko trumpiausią kelią, nenorėjo kančios, nenorėjo gyvenimo, kuriame nebūtų to šlykštaus jausmo, gyvenimo skoni
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
