21:35 Kaip aš žudžiau... save | |
 Daug kalbų kyla apie savižudybes ir jų prevenciją, žinoma, savižudybę dažniausiai suprantame kaip savanorišką asmens pasitraukimą iš gyvenimo, fizinės egzistencijos nutraukimą savo noru. Esu įsitikinęs, kad rezultatas, pats mirties sau įvykdymas yra tik ilgo kelio finišas. Žmogus turi nueiti ilgą kelią, kad suvoktų, jog pasitraukimas iš gyvenimo yra būtent tai, ko jis nori, būtent tai, kas jį išvaduoja iš šiandienos problemų liūno ir išlaisvina. Beveik niekada nežinome tikrųjų motyvų, kodėl asmuo nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Tiesa, dažnai paliekami rašteliai su keliais atsisveikinimo žodžiais, užsimenama apie motyvą, atsiprašoma. Bet ar galima keliais žodžiais išreikšti ar išsakyti tai, kuo buvo gyvenama paskutinėmis minutėmis, dienomis ar mėnesiais, o gal paskutiniais metais? Tikriausiai ne. Esu tikras, kad procesas, savęs žudymo procesas prasideda kur kas anksčiau, nei įvyksta pats faktas. Galima be galo vardinti prevencinius veiksmus, kurie galbūt užtikrintų pilnavertį mūsų gyvenimą, laisvę ar meilę, bet taip tik dar labiau apgaudinėtumėme patys save. Nebent sau norėtumėme padėti, padėti išlikti gyviems, kentėti ir tą kančią iškęsti. Tie, kurie pasirinko trumpiausią kelią, nenorėjo kančios, nenorėjo gyvenimo, kuriame nebūtų to šlykštaus jausmo, gyvenimo skonio. Iš tiesų, sunku rašyti mintis apie itin asmeniškus ir subtilius dalykus, apie žmones, kurie pasirenka tokį kelią, kuris jiems yra priimtiniausias. Ar tai blogai? Ar blogai vien dėl to, kad... blogai aplinkiniams, nes visų pirma, tai užkrečiama, visų antra, artimieji supranta, kad jie nepadarė visko, kad užkirstų tam kelią. Kai suvoki, kad galėjai padėti, galėjai pakeisti artimo žmogaus gyvenimą ir jo pabaigą... nieko nėra baisiau, kai to padaryti nesugebėjai tada, kai to labiausiai reikėjo. Mirties akimirkoje suvokiame daug... suvokiame save kaip visumą, kaip esmę, bet kartu kaip visišką nieką. Ar tai tinkamas kelias? Būčiau žiaurus, jei sakyčiau, kad teisingas, bet meluočiau pats sau, jei sakyčiau, kad tai svetima žmonijai. Esu tikras, kad tai taip pat natūralu, kaip mirti... nuo plaučių vėžio, ilgus metus traukus cigaretes, taip pat natūralu, kai turint labai didelį antsvorį mirti gavus širdies smūgį sulaukus penkiasdešimties. Jei serga siela – kenčia kūnas, jei ieškome lengvo gyvenimo kelio ir neįvertiname savo galimybių ir galimų rizikų, kenčia tas pats mūsų sielos konteineris, siela be kūno, kaip ir kūnas be sielos negali egzistuoti. Motyvai savęs nekęsti ir pasitraukti iš gyvenimo anksčiau laiko, nebūtinai turi būti ir yra sąmoningi, kartais atrodo, kad esame užprogramuoti save žudyti, nes negalime gyventi taip, kaip rašo vadovėliai, arba veikti taip tiksliai kaip kompiuterinės programos, esame žmonės, esame tam, kad vienaip ar kitaip save žudytumėme... bent jau daugelis iš mūsų. | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |