Kartais atrodo, kad praeities šleifas velkasi kiekvieną akimirką, kiekvieną atodūsį, kiekvieno oro gūsį, kurį privalai iškvėpti tam, kad po akimirkos organizmą vėl papildytum deguonies atsargomis. Tai kartojasi nuo pat tos akimirkos, kai gimėme ir pasibaigs tą pačią akimirką, kai mūsų sielos konteineris nustos egzistuoti. Kartojasi ne vien kvėpavimas, kartojasi ir prisiminimai, kuriuose giliai įsirėžė patys įsimintiniausi gyvenimo įvykiai. Jie kartojasi lygiai taip pat, kaip ir atodūsiai – negali suvaldyti savo minčių, kaip i negali nustoti kvėpuoti.
Atrodo, kad gyvenimas, tam tikrais etapais, sudavė stiprius skausmus – tiesiai į paširdžius, kartais stipriai sutrenkdamas ir pačią širdį. O kas gali paneigti, kad tos akimirkos, pačios skaudžiausios staiga ima ir išnyksta iš gyvenimo, iš minčių? Niekas.
Istorija, kurią esu girdėjęs, lyg iš netikro pasaulio – dar kartą įrodo, kad tam tikri dalykai tiesiog negali būti ištrinti iš gyvenimo.
Viename Lietuvos kaimelyje gyveno šeima, laiminga šeima: vyras, žmona ir dukrytė. Dukrytei buvo gal kiek daugiau nei keturiolika metų. Vieną dieną, po gero rudeninio grybų derliaus, šeima valgė gardžiai paruoštus grybus. Po poros dienų vyras mirė nuo apsinuodijimo grybais. Po dvejų metų dukra žuvo autoavarijoje. Moteris liko viena. Bėgant metams ji
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
