11:11 Įkalinti laike | |
 Kartais atrodo, kad praeities šleifas velkasi kiekvieną akimirką, kiekvieną atodūsį, kiekvieno oro gūsį, kurį privalai iškvėpti tam, kad po akimirkos organizmą vėl papildytum deguonies atsargomis. Tai kartojasi nuo pat tos akimirkos, kai gimėme ir pasibaigs tą pačią akimirką, kai mūsų sielos konteineris nustos egzistuoti. Kartojasi ne vien kvėpavimas, kartojasi ir prisiminimai, kuriuose giliai įsirėžė patys įsimintiniausi gyvenimo įvykiai. Jie kartojasi lygiai taip pat, kaip ir atodūsiai – negali suvaldyti savo minčių, kaip i negali nustoti kvėpuoti. Atrodo, kad gyvenimas, tam tikrais etapais, sudavė stiprius skausmus – tiesiai į paširdžius, kartais stipriai sutrenkdamas ir pačią širdį. O kas gali paneigti, kad tos akimirkos, pačios skaudžiausios staiga ima ir išnyksta iš gyvenimo, iš minčių? Niekas. Istorija, kurią esu girdėjęs, lyg iš netikro pasaulio – dar kartą įrodo, kad tam tikri dalykai tiesiog negali būti ištrinti iš gyvenimo. Viename Lietuvos kaimelyje gyveno šeima, laiminga šeima: vyras, žmona ir dukrytė. Dukrytei buvo gal kiek daugiau nei keturiolika metų. Vieną dieną, po gero rudeninio grybų derliaus, šeima valgė gardžiai paruoštus grybus. Po poros dienų vyras mirė nuo apsinuodijimo grybais. Po dvejų metų dukra žuvo autoavarijoje. Moteris liko viena. Bėgant metams ji taip ir nesugebėjo sukurti naujos šeimos. Šiandien jau jei gerokai virš septyniasdešimties, ji leidžia paskutinius savo gyvenimo metus vienatvėje. Kaip manote, ar kiekvienas jos atodūsis nepalydimas prisiminimų ir skausmo? Girdint pasakojimus apie panašius gyvenimo vingius, net šiurpas nubėga nugara, juk puikiai suvoki, kad galbūt likimas ir tau gali iškrės panašų išbandymą. Tačiau nėra gyvenimų be tragedijų, dramų. Juk anksčiau ar veliau mes netenkame savo artimųjų, mylimųjų... kiekvienas toks įvykis palieka stiprų randą gyvenime. Tikriausiai kiekvienas, giliai savo širdyje saugojame panašias istorijas, savo gyvenimo istorijas. Gal jos ne tokios dramatiškos ir tragiškos, kaip vienišos senolės, bet vis dėl to įsimintinos, kartu su jomis gyvename, jomis kvėpuojame, puikiai suvokdami, kad negalėsime kitaip iki tos pačios akimirkos, kai mūsų sielos konteineris nustos egzistuoti. | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |