Sutinku, kad daugelį iš mūsų traukia spindintys žmonės, su šypsena, pasitikintys savimi.. Žodžiu, tokie, kurie turi charizmą, nors ne visada trokštam, kad būtent jie taptų mūsų antrąja puse. Nepaisant to, niekur nesidėsi, kad gyvenime ne viskas kaip reklamoje ar spalvingame žurnale, kur visi pasakę "čyyyz" atrodo laimingi ir viskuo patenkinti. Čia susiduriame ir su liūdinčiais, ir su sergančiais (neturinčiais kojų, aklais, kurčnebyliais..), ne viskuo patenkintais, depresuotais, žodžiu :) Tai nereiškia, kad tokie žmonės, jei nepasakys čyyyyz niekada neturės antros pusės ir niekas jais nesidomės. Tiesiog jie ras žmogų, į tai žiūrintį kitaip. Natūralu, kai mūsų žvilgsnis pro tokius žmones praslysta, o neretai jie mus netgi erzina, ir nenorime užsibūti su jais, nes nesame kvalifikuotos slaugės, padedančios nušviesti kito būtį. Na ironiškai kalbant. Bet jeigu mum tos žmogus realiai patinka ir jame atrandame "kažką", tai nemanau, jog tai kliūtis. Mes norime, kad asmenybė žydėtų, bet nesidomime, kodėl ji ne žydi, ne spinduliuoja, kas užgesino jos akis,? Nes taip.. paprasčiau. Ir nesidomėsime, be abejo, jei šis žmogus mūsų apskritai netraukia. Atstumia. Bet kaip sakai - kiekviename turbūt yra kažkas, kas gražu ir teigiama :)

Kitas klausimas kaipo ten buvo anksčiau.. Nežinau, ar daug damų tekėjo už riterių, kurie nukaudavo 9 galybes bėdų, kol įrodydavo esą verti šios moters. istorija literatūroje, žinoma, graži, bet realiai ir tie riteriai nebūdavo kokie supermenai, o neretai ir tuokdavosi visi ne vien su karaliais. Nors lygiai turbūt taip pat ir ne visos santuokos (o gal net dauguma) nebuvo ir iš idealumo ar tikėjimo meile, juk dar netokioje senoje praeityje žmonės būdavo tiesiog sutuokiami, žinoma, atsižvelgiant į pragmatinius siekius.

Manau, kad savo straipsnyje užgriebei labai daug aspektų, kurie atskirai panagrinėti galėtų išsivystyti kaip atskiros temos. Tas, draugas, kurio į vestuves nepakvietė vien todėl, kad jis vienišas, rodo visuomenės požiūrį į vienišą žmogų. kažkodėl man atrodo, kad tas požiūris Lietuvoje dar gana provincialus. Ir ko gero, kol jis pakis dar praeis šiek tiek laiko, kol vienišas žmogus nebus laikomas kažkokiu stigmuotu.

Kita vertus, žinau nevieną žmogų, kuris gyvena tikrai ne nuobodų gyvenimą, ir draugų ratas yra platus, ir jie vieni. Tiesą sakant, nemanau, kad vienišumas visada priklauso nuo tapo gyvenimo būdo. Kartais atrodo, kad kiti yra vieni būtent todėl, kad juose visko daug - ir įdomumo, ir žavesio, ir pasitikėjimo savimi, ir... nepriklausomybės. Nors gal šis atvejis iškristų tik iš klausimo: kodėl niekas manimi nesidomi.. Nors iš kitos pusės, gal ir gali būti.. Man atrodo,kad pasaulyje išvis labai mažas procentas žmonių, kuriais niekas niekas nesidomi.. Kad ir koks būtų žmogus. kartais sveikas žmogus veda ar išteka už invalido, negali pasakyti, kad šis visada žaižaruoja, ir kad su juo bus lengva..

Iš tiesų,nei išsilavinimas, nei protas, nei piniginė negarantuoja laimingo gyvenimo. Nors manau, kad išminties faktas svarbus. Jis nepadeda rasti, žinoma, meilės, antros pusės, bet jei kalbama būtent apie sutuoktinį gyvenimą, manau, kad šis faktas ganėtinai svarbus. Nes santuoka yra irgi darbas, ir jei nėra proto - išminties, tuomet sugriūna daug lengviau, vos atsiradus problemoms.. Nors, žinoma, galima tikėti, kad santuokoje viskas pasidaro savaime, o mums tereikia turėti hobį ir šypseną..

Taip, viskas ką parašei yra tikslinga ir logiška. Aišku, kodėl žmonės vieniši, galima susigalvoti ir atrasti begales priežasčių, kad ir pradedant šeima, vaikyste, baigiant paskutiniais turėtais rimtais santykiais - viskas lyg ir turi savo kainą ir prasmę, bet jei žmogui reikia, jei jis trokšta, nuoširdžiai trokšta, tai jis ir perka tuos loterijos bilietus ir vis tikisi laimėti milijoną - svarbu, kad būtų judėjimas, būtų pastangos ir sveikas požiūris.

Jeigu vienišo žmogaus nekviečia į taip vadinamą porų vakarėlį/šventę, tai manau tam yra keletas priežasčių:
1. Vienas iš organizatorių yra pavydus ir bijo, kad vienišius kabins jo antrąją pusę;
2. Juk poroje ne visada abu žmonės prijaučia tam vienišiui (ne dėl to, kad jis vienišas) ir kartais jo tiesiog gali nelabai pageidauti katras iš partnerių. (Juk visada vienas iš poros/sutuoktinių yra draugas, o kitas , taip pavadinkim, prievartinis draugas).
3. Bijo, kad vienišiui bus nuobodu ir skaudu žiūrėt į laimingas poreles;
4. Vienišius pradeda kartint šventę dėl savo nelaimės, koks jis vienišas, kodėl taip ir t.t.
5. Galų gale juk gali būti ir taip, kad negali gi žmogus visų draugų sukviest į šventę, ne visada tai galimybės leidžia, todėl dažnai esame priversti vieną kartą būti su vienais, kitą kartą su kitais.
Gali būti ir dar kita priežastis. Jei pora turi mažylį, tai jie dažniausiai ir daugiausiai kalba apie jį. Gali būti, kad į šventę sukviesti būna tik tie, kurie taip pat turi savus vaikučius, arba nori jų turėt, todėl domisi jais, myli juos. Dažnai vienišiai ne tiek kad vaikų nemyli, bet paprasčiausiai neturi ką apie juos kalbėt, va tada pokalbis ima trūkinėt. Galbūt šis interesas ir paskatina vienišiaus nesikviest?

gana idomus pasirode man ir sis tavo straipsnis. man pasiseke ir as niekad neturejau progos galvoti apie tai, kaip jauciasi vienisi zmones, kazkada labai bijojau likti viena ... butu idomu suzinoti kuo as sudominau savo dabartini partneri.
kazkur skaiciau, kad santuoka "is iskaiciavimo" (finansines naudos, padeties ir t.t.) daug tvirtesne ir trunka ilgiau, nei vien tik meile paremti santykiai. nzn kiek tai tiesa, nes priklausau taip antrajai grupei. pabusiu nuobodi ir pasakysiu, kad kuo zmogus "zemiskesnis", lyginant su kokia "zvaigzde", paparastesnis, tuo jis, man asmeniskai, patrauklesnis. kaip sakoma, svajoja apie princus/princeses, o tuokiasi ir paprastom. :)
ir as uz tai, kad nepaliktume vienisiu uz borto.