Pagrindinis » 2009 » Kovas » 11 » Kas mus valdo?
10:32
Kas mus valdo?

Savaitgalis. Sėdime su draugais kavinėje – trys merginos, trys vaikinai... pokalbis pasisuka apie tai, kad viena iš sėdinčių šalia draugių yra vieniša. Jos veidas pasipuošia švelniu raudoniu ir ji tyliai sušnabžda: "Ne, aš tokia nesu, iš kur tu žinai?" - po akimirkos dar tyliau priduria: "Taip, aš vieniša...", bet dar po keleto sekundžių ji nusišypso ir vėl lyg nejučia pritaria: "Juk jūs nieko apie mane nežinote." - Nuščiuvau, visi tylėjome. Žinoma, ta tyla netruko ilgai, greitai įtemptą situacija pakeitė kitos, daug linksmesnės temos.


"Man jau 26 metai, o aš dar nesu turėjusi vaikino. Situacija atrodo labai bauginančiai... aš net nesu pajutusi kūnų skleidžiamo aistros aromato. Tėvai man nuolatos tai prikiša. Man sunku taip  gyventi, aš darysiu viską, kad tą žmogų surasčiau. Nors net nežinau ar jo man iš tikrųjų reikia..."

"Aš esu labai užsiėmęs žmogus - darbas, namai, kartais draugai. Net nėra laiko pailsėti, o ką jau kalbėti apie tai, kad galėčiau nueiti į naktinį klubą ar susipažinti su merginomis. Be to, man ten net ir nepatinka, o ir nėra su kuo, o vienam nesinori. Man labai sunku bendrauti su priešingos lyties atstovėmis, net nebežinau apie ką kalbėti, tikriausiai joms nepatinku... Gerai, kad yra Internetas, - kokia gera alternatyva susipažinti su priešingos lyties atstovais. Kai manęs nemato ir negirdi, galiu būti kuo tik noriu ir jos to nesupras."

"Aš taip ilgai negalėčiau išgyventi nesimylėdama su vyru, nes sakoma, kad merginoms nesveika ilgai neturėti partnerio, nes jos tampa irzlios. Mano viena bendradarbė, jai gal 33 metai, ji neturi vyro. Ji labai pikta ir viskuo nepatenkinta asmenybė. Ji tokia dėl to, nes neturi lytinių santykių. Nors aš taip pat be vaikino, bet turiu draugą, su kuriuo kartais pažaidžiam suaugusiųjų žaidimus, nes kitaip ir aš būčiau labai pikta ir taip pat visi sakytų, kad neturiu lytinio gyvenimo."

"Kiek daug merginų - viena, antra, trečia... ta graži, ta gal nelabai... ta turtinga, o štai ta... kažkuo ji traukia. Naktiniame klube, per visa vakarą, bučiavausi net su trim. Gavau 5 merginų telefono numerius. Reiks paskambinti, susitikti... jei tik netingėsiu. Bus kuo pasigirti prieš draugus..."

„Dabar man nereikia vaikino, nes neturiu pinigų, o ir dar studijos nėra baigtos, kai tik jas baigsiu, tai iš karto ir atsiras. Mane visi supranta.“

Baimės, stereotipai ir savęs teisinimas. Pripažinimas, jog vis dar esi vieniša ar vienišas, kartais užstringa gerklėje. Gėdijamės savo statuso visuomenėje ir ieškome tam pasiteisinimo. Prisigalvojame įvairiausių būdų kaip save paguosti arba užpildyti tam tikrą tuštumą viduje. Jei teisinamės – reiškia, jaučiamės kalti, nepritampantys, atstumti.

Visa tai labai keičia gyvenimą ir koreguoja prioritetus, pomėgius, tikslus. O juk taip nesinori išsiskirti iš kitų, taip norisi atrodyti šiek tiek geresniu, šiek tiek pranašesniu ar tobulesniu.

Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 829 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 5
2009-Kovas-11
1. Andželika [Įvesti]
Tai va, ir išeina, kad mus valdo visuomenė ir jos stereotipai, kai tik sulygini save su visais ir pamatai, kad esi ne toks, arba ne tokia, kažkokiu būdu labai jau atsiranda konformizmas - aha jei būsiu dbr kaip visi tai mane priims kaip visus, ir aš atitiksiu tą ar aną ir bus man gerai. Tai čia išorė - kai žmogus padaro tokį sprendimą - jis tarsi yra įtraukiamas bendros srovės, bet net nesusimąsto, kad tai daro tik tam, kad būtų ramiau jam pačiam, kad kiti galvos nekvaršintų.
Viskas čia teisingai parašyta iš tų citatų, bendros tendencijos ir požiūriai. Tačiau šie individualūs sprendimai padaromi būtent kažkokių visuomeninių arba kai kurių netgi apatiškumo ir kažkokio be jausminio pagrindo - na kitas tėra tas, kas yra, bet jam esu visiškai apatiška ir tas kažkas man kaipo niekas. Žmogus neranda savyje jėgų apsipriešinti kitų nuomonei, arba kitu atveju - jėgų savyje, kadd kažką keistų, kai prie to pripranta, bet tos jėgos neatsiranda tik todėl ,kad kitas jam yra nulis, jis jam nieko nejaučia, kai žmogus jaučiaa kažką ir kažko realiai nori, atsiranda jėgų vidinių, kurios ir skatina atsispirti, t.y. padaryti tą ar kitą žingsnį.

2009-Kovas-11
2. Marius (markis) [Įvesti]
Valdo kaip kažin kas - tik niekas to nepripažins. Nes tai - gėda. Ir visi turi kompleksus dėl kažko, baimes... tai lyg uždelsto veikimo bomba, kuri tiksi galvoje ir verčia mus elgtis vienaip ar kitaip.

2009-Kovas-11
3. Andželika [Įvesti]
na, būtų kvaila to nepripažinti:) jei ne tas, tai kitas, tai čia viskas labai natūralu ir netgi elementaru. Atvirkščiai, žmonės, kurie sako, kad ne žinai aš apskritai dėl nieko nesijaudinu, ti jau tikrai manęs niekas niekas nevaldo - čia jau ir rodo to žmogaus savotišką valdomumą nuo to, kad bijo būti valdomas, ir tai pripažinti. Natūralu, kad nėra nei vieno be jokio jokio kompleksiuko ar baimės. Bet tai vat dėl bombos nesutinku - labai priklauso kokiame kontekste. Žmogus, kuris stengiasi save pažinti ir pažįsta savo trūkumus, baimes, jas svarsto - nevirs jie bomba. Nebent tos pasąmoningos ir neapsvarstomos, arba ir sąmoningos\, tik kurios išstumtos, tada taip.

2009-Kovas-11
4. Marius (markis) [Įvesti]
Identifikuoti savyje problemą, kad pvz esi vienišas tai dar nereiškia, kad ją išspręsi, o tai juk ir yra bomba. - tad tas darbas su savimi ne visada gali duoti rezultatą, jei tai priklauso nuo aplinkybių, juolab, kad daug ką atsinešam į savo gyvenimą iš šeimos, iš ten kyla visi kompleksai ir baimės, tačiau čia jau kita tema shutup

2009-Kovas-11
5. Andželika [Įvesti]
ką reiškia identifikuoti, kad esi vienišas? Čia identifikuoti net nereik - čia arba akivaizdu, arba akivaizdu :D Nekalbam apie tuos atvejus, kai vienišas esi dviese. Vienišumą išspręsti patampant ne vienišu? Ne tai problema ir ne tai sprendimas.. mano galva. Problema -kodėl tu krataisi to viuenišumo ir nepriimi savęs tokio (s) koks (ia) esi?.,
Viskas kyla iš vaikystės, net mažiausi kompleksai ir traumos, bet tai ne apie tai.

Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]