Išsiskyriau... (1) - 23 September 2008 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2008 » Rugsėjis » 23 » Išsiskyriau... (1)
17:21
Išsiskyriau... (1)

Ko gero, kiekvienam iš mūsų yra tekę pajusti tą kartėlį, kai netenkame mylimo žmogaus. Kai didelė meilė virtusi nesusipratimų virtinė staiga baigiasi tragiškai – žmonės pasuka skirtingais gyvenimo keliais, dažnai nutraukdami visus esamus kontaktus su buvusia antrąją puse, jos draugais, pažįstamais. Jei jausmai buvo stiprūs, gilūs, tai kiekvienas toks išsiskyrimas labai stipriai sukrečia žmogaus asmeninį gyvenimą, mumyse pradeda vystytis įvairiausių išgyvenimų virtinė, kuri sukelia labai prieštaringus jausmus. Kas iš tikrųjų tuo metu vyksta vidiniame mūsų pasaulyje, kokie procesai įtakoja tolimesnį gyvenimą?


Pradėkime nuo pat pradžių. Kaip pavyzdį, imkime tipinę situaciją: pora draugavo dvejus metus, mylėjo vienas kitą, tačiau santykiai susiklostė ne visai sėkmingai ir jie pasuko skirtingais gyvenimo keliais. Paprastai tokių santykių baigtį inicijuoja viena pusė, retesniais atvejais, kai jausmai būna visiškai išblėsę, tai nusprendžia padaryti abu. Būtent tada, kai žmonės skaudžiai išgyvena išsiskyrimą, pasireiškia taip vadinama akistata su savimi ir viso tolimesnio gyvenimo perspektyvos nužvelgimas, kuris sukelia mumyse naują jausmų, emocijų bangą, kuri lyg didžiausia sniego lavina užgriūna tam nepasiruošusius gležnus žmogaus pačius.

Išgyvenimo sunkumai priklauso nuo to, kas ir kokiomis aplinkybėmis iniciavo skyrybas – jei tai buvo padaryta dėl to, kad atsirado kitas – trečias žmogus, tai įskaudinta bus tik viena pusė, jei išsiskyrimas įvyko dėl to, kad kartu tiesiog jau nebebuvo įmanoma būti, tai „poišsiskyriminiai procesai“ vyksta abiejuose žmonėse. Iš tikrųjų, nuo to kas ir kaip iniciavo skyrybas, skausmo gilumas priklauso tik pačioje pirminėje išsiskyrimo stadijoje, praėjus tam tikram laikui, pradeda vystytis kiti procesai. Jeigu po ilgų metų draugystės žmogus buvo apgautas, išduotas, tai jo pasitikėjimas priešinga lytimi, savimi pradeda labai stipriai svyruoti. Jeigu žmonės pradeda nebesutarti, reiškia, kad jų gyvenimo tikslai, požiūris pradeda skirtis, ir labai retais atvejais kalta lieka tik viena pusė – kalti dažniausiai abu.

Visą laiką žmogus turėjęs partnerį ir ėjęs su juo koja kojon kartu per gyvenimą, staiga susiduria su pagrindiniu iššūkiu – vienatve. Mes prisirišame prie savo antrosios pusės – leidžiame laisvalaikį kartu, dalinamės išgyvenimais, jausmais, lytinio gyvenimo teikiamais malonumais, jaučiamės bent iš dalies apsaugoti nuo išorinio pasaulio ir staiga vieną dieną viso to netenkame. Pirmas jausmas, kuris mus apima, tai – pyktis. Mes pykstame ant savo buvusio partnerio už mums suteiktą skausmą, arba kaltiname save už tai, ko nepadarėme, o galbūt galėjome padaryti. Kitaip sakant, kaltiname save, buvusį šalia žmogų už savo nesėkmę ir tuo metu verdantį viduje skausmą. Visada ieškome kaltų, ir vidiniame savo gyvenime panikuojame, nes po truputį pradedame suvokti tai, kas iš tikrųjų įvyko. Pagrindiniu uždaviniu tampa išgyventi su esamomis emocijomis ir prisitaikymas prie naujo gyvenimo be mylimo žmogaus. Sunkiausia susitaikyti su vienatve, tad karštligiškai pradedama ieškoti naujo žmogaus, to, kuris galėtų pakeisti buvusįjį – ieškome vaistų savo vidiniam skausmui numalšinti. Nors tai ir yra pati didžiausia klaida, tačiau blaivas, objektyvus mąstymas tokiais atvejais tiesiog neįmanomas, o ir paieškos tampa labai koncentruotos – dažnai norime rasti tokį pat žmogų tik su tam tikromis modifikacijomis, o tikimybė sutikti tokį pat dažniausiai artima nuliui. Esant tokiai situacijai, tiesiog neįmanoma išsivaduoti iš buvusių santykių pinklių, ieškant vos ne identiško pakaitalo ne tik dvasine, bet ir fizine išraiška. Kokių veiksmų bus griebiamasi? – Pradedama vaikščioti į pasimatymus, lankytis naktiniuose klubuose, tiesiog pradeda vykti aktyvi paieška, tačiau vis dar gyvenama mintimis apie buvusį partnerį. Pasitaikius menkiausiai galimybei vis dar gyvas skausmas tiesiog veržte veržiasi iš krūtinės: kalbame vien tik apie savo skausmą, vien apie nesėkmės priežastis, vien tik apie pyktį ir apie viską, kas buvo susiję su tuo žmogumi. Kurį laiką vis dar gyvename tais santykiais ir esant tokiai būsenai karštligiškai bandome užmėgsti naujus santykius, nors tikimybė, kad jie bus užmėgsti labai menka. Stengiamasi pabėgti nuo tikrosios realybes – nuo pačio savęs ir fakto, kad likai visiškai vienas.

Laikas, kiek gali užtrukti tokia būsena gali būti labai įvairus – iki tol, kol neatsiranda naujas žmogus, arba iki tol, kol išmokstame gyventi vieni, tačiau vienatvė gali tęstis net keletą metų, dėl to, kad vis dar negalime pamiršti, užsigydyti senų žaizdų. Šiuo atveju svarbus ne kiek pats naujų santykių paieškos intensyvumas, kiek suvokimas, kad esame pasiruošę priimti į savo gyvenimą visiškai kitokį žmogų, nei buvo iki tol. Pasakyti, kiek laiko reikia užgyti žaizdoms labai sunku, nes žmonės skirtingai reaguoja ir išgyvena išsiskyrimą – jautresniems jis labai skausmingas ir „gyjimo“ periodas gali užtrukti keletą metų, ne tokiems jautriems gali prireikti vos kelėtos mėnesių. Tačiau bet kokiu atveju tam reikia laiko, laiko pasiruošti naujam gyvenimui su nauju žmogumi ir užmiršti senas nuoskaudas.

Jei egzistavo tikra meilė ir tikras jausmas, tai išgyvenimai visada bus labai stiprūs.

Vis dėl to egzistuoja labai opus klausimas: ar bendrauti su savo buvusiuoju, ar ne? Yra žmonių, kurie tai gali daryti nejausdami visiškai jokio diskomforto, tačiau yra ir tokių, kuriems prisiminimai ir skausmas yra per daug stiprūs, kad abejingai galėtų žvelgti buvusiam gyvenimo palydovui į akis. Šiuo atveju, viskas priklauso nuo to, koks gilus jausmas buvo žmoguje, - tikrosios meilės neįmanoma pamiršti, tad tikėtis, kad bus galima išlikti draugais būtų per daug naivu ir beviltiška, nes žmogus nesugebės ištrūkti iš tų santykių. Tad jei jausmas buvo labai stiprus, reiktų nutraukti visus įmanomus santykius su buvusiuoju, nes nutrūkus meilės ryšiams egzistuoja panašūs procesai kaip ir netekus artimo žmogaus mirties atveju – iškyla tokie pat išgyvenimai, - tiesiog reikia suvokti, kad jis išėjo ir niekada nebegrįš, reikia paleisti tą žmogų iš savęs, atsisveikinti su juo ir išleisti į kitokį gyvenimą, kuriame jau nebebus mūsų.

2008 09 23
Kategorija: Vyras ir moteris | Peržiūrų: 292 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 3
2008-Gruodis-25 Spam
1. Andželika
na ką galiu pasakyti... iš esmės greičiausiai taip, skaudu ir visa kita, ir ieškai kuo užpildyti.
bet norėčiau apie kitą. Čia buvo kalbama apie meilę, kuri pareina po 2 ar 3 metų, dingsta išgaruoja.. tai vat aš norėčiau čia... pagalvoti. Kas ta meilė? Nu gal banalus klausiamas, nežinau... Bet įdomu, ko bepklausi, sako tai jausmas. Bet aš niekada nemaniau, kad meilė yra jauasmas - nes jausmas ateina ir praeina, dažniausiai po 2 ar 3 metų, išgaruoja chemija galvoje, atsiranda nesklandumų... Tai kas ta meilė?
Trečiadienis, 2008, Rugsėjo 24 21.48

2008-Gruodis-25 Spam
2. Marius (markis)
Mano mielai komentatorei reiktu paskaityti pati pirma mano straipsni "Kas yra meile?" - ten parasyta.. o kas liecia chemija - cia tas pats kai lauzas - jei nemsi malku, - jis uzges. Kai zmones jau nebesistengia del vienas kito, kai nera bendru tikslu ir noru, tada ir ta meile tampa rutina...
Trečiadienis, 2008, Rugsėjo 24 22.27

2009-Kovas-12 Spam
3. Milda
Na o man iskilo klausimas, ar tai jog, jei bendraudamas su savo buvusiuoju vis dar jauti skausma, negali abejingai bendrauti, nerodo, jog tu dar neissigydei zaizdu? Ir jog zmogus dar nera pasiruoses kitiems santykiams..? As nepriestarauju, man tiesiog idomi tavo nuomone ;)

Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]