Myliu - nemyliu... negerbiau, buvau negeras, šaukiau, reikšdavau nepasitenkinim ą
balsu, kuris dažnai pereidavo į isteriją... aš tiesiog negirdėjau ką
man sako, bėgau nuo atvirų, nuoširdžių pokalbių, nes man jie nebūdavo
malonūs, norėjau laisvės, mes nesupratom vienas kito, mūsų tikslai,
požiūris į gyvenimą pradėjo skirtis, nesutapo charakteriai ir t.t. -
kokių tik priežasčių nebūna, ko tik neįvyksta iki tol, kol jau ateina
tas momentas, kai reikia sudėlioti taškus, kai jau kažką keisti, dėl
kažko gailėtis tampa per vėlu. Ir po eilinės nesėkmės, skubėsime
sakyti, kad ne, tai ne tas žmogus, mes nebuvom vienas kitam skirti, tai
ne mano kelias, ne ta kryptis, kuria aš norėčiau eiti. Bet bet... vis
dėl to krūtinėje jaučiame skausmą, nors atrodytu, kad gailėtis nėra ko,
tačiau...
Žinoma, nėra auksinės formulės, pagal kurią mes
žinotumėme kokio žmogaus norėtumėme šalia savęs, - o gal esame jau
susikūrę
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
