07:14 Kas nutiks, jei nusimesime kaukes? | |
 Sakoma, kad žmonės nesikeičia, kad tai, kuo esame, tokie liksime ir visą likusį gyvenimą. Ar tai tiesa? Ar iš tiesų, kam lemta šliaužioti – neskraidys niekada, o valstiečiu gimęs – bajoru netapsi? Retorinis klausimas. Vieno atsakymo nebus, bent jau tokio, kuris nubrėžtų tiesią liniją ir sudėliotų aiškius taškus. Kiekvienos asmenybės principai, kurių daugelis paveldėti genetiškai, niekur nedingsta, jie tūno giliai pasąmonėje ir laukia kol ateis laikas jiems pasireikšti. Visada ateina momentas, kai turime, tiksliau privalome, nesąmoningai pasirinkti kurią savo asmenybės savybę labiau ugdyti. Esu tikras, kad daugeliu atveju, pasirinkimą įtakoja aplinka, konkretus gyvenimo būdas ar darbo pobūdis, kuris mus lyg ir įpareigoja elgtis vienaip ar kitaip. Labai daug kas priklauso nuo tikėjimo ir aplinkos suvokimo, tikslų ir požiūrio į tuo metu vykstančius procesus gyvenime. Ieškantis antros pusės ir uždaras žmogus gali tapti bendraujančiu ir atviru iki to momento, kol jo gyvenime atsiras ta antroji pusė. Jis tokiu „taps" puikiai suvokdamas, kad tik bendraudamas ir atviraudamas gali rasti kelią į kito žmogaus širdį, tai žmogaus elgesys, kurį įtakoja išorinės aplinkybės, jis privalo prisitaikyti. Radikalus asmenybės pasikeitimas, šiuo atveju, vargu ar galimas, tačiau sutikę žmogų skirtingais gyvenimo etapais, galime stebėtis, kaip staiga jis pasikeitė ir tapo visiškai nepanašus į anksčiau pažinotą asmenį net nesuvokdami, kad tai galbūt tik išorinių aplinkybių stipriai įtakotas žmogaus elgesys. Man teko stebėti keleto savo pažįstamų gyvenimo vingius, teko stebėti, kaip transformuojasi ir keičiasi jų asmenybės. Be abejonės, tie pokyčiai, beveik visais atvejais buvo įtakoti supančios aplinkos, skirtingų gyvenimo etapų ir turimo darbo pobūdžio. Kai kurios specialybės ar darbas mus įpareigoja elgtis kitaip, nei buvome įpratę anksčiau. Apskritai, negalime būti vienoki darbe, o visiškai kitokie namie ar draugų rate. Nors reikia pripažinti, kad beveik visada dėvime kaukes ir jas keičiame priklausomai nuo aplinkybių, tai menas, kurio išmokstame bėgant metams. Taip vadinamos kaukės – tai lyg sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos ir esamos konkrečios situacijos. Juk laiptinėje sveikinamės su kaimynu, kurio nuoširdžiai nemėgstame dėl nuolatinių vakarėlių ir keliamo triukšmo, o juk galėtumėme to tiesiog nedaryti, bet vis tiek tai darome, nes taip mus išauklėjo, taip mes suprantame tinkamą elgesį ir puikiai suvokiame, kad su kaimynais sveikintis reikia. Kas nutiks, jei puikiai suvokdami prisitaikymo ir dviveidiškumo poreikį, nepaisyme aplinkos įtakos ir nedėvėsime kaukių? Atsakymas paprastas, liksime vieniši, atstumti ir nesuprasti. Vargu ar kam bus įdomios priežastys dėl ko staiga tapome uždari, šalti, atsiskyrę ir nebendraujantys. Kai nėra poreikio, nėra aplinkybių, nėra tikėjimo, nėra tikslo ir nėra aplinkos – nėra nieko, nėra ir kaukių. | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |