Laikas bėga tolyn, bėga, o gal slenka,jau sunku suvokti, kas vyksta aplink. Eina dienos, jos bėgte bėga, nors akimirkomis laikas sustoja ir viskas aplink tampa nebesvarbu, netikra. Tada girdisi tik širdies ritmas, kuris su krauju pakyla iki gerklės ir dusina. Ieškau atsakymų aplink save, kituose žmonėse, stengiuosi pabėgti nuo savęs, nuo realybės. Ištiesiu sparnus ir noriu skristi tolyn beprotišku greičiu, kad tik pasislėpti už artimiausio posūkio. Baisiausia, kad bėgu pats nuo savęs. Ir taip viskas kartojasi – metai iš metų tas pats. Tos pačios problemos, tos pačios žaizdos. Atrodo, kad nebeliko sveikos vietos krūtinėje, kad per randus, ašaras nebematau kelio, kuriuo turiu eiti. Ir vis dar piešiu vaivorykštes, - įvairiausias, pačias keisčiausias. Jos tai pilkos, tai žalios, tai raudonos. Gal daugiau raudonos. Ir lyg plaktukas kala ir vis kala. Kai prityla, tada atrodo, kad kažkas ne taip, ne tokios mintys ne toks kelias. Tas laimės jausmas toks svetimas, toks nepasiekiamas, kad pradedi juo nebetikėti. Kažkas buvo, o gal ne – tai lyg sapnas, po kurio pabudęs ilgai negali suvokti, ar tai dalelė praeities, ar tik dar viena svaja po žvaigždėtu dangumi.

Vakar verkei – šiandien juokiesi, o kai nejučia atsisuki atgal, pamatai daug daug kapų... tik juose žmonės ne tik tie, kurių nėra, bet ir tie kurie vis dar gyvi, ne tik širdyje, bet ir realiame gyvenime. Ir kas diena tų žmonių daugėja, ryšys su jais dingsta, su daugeliu amžinai... ypač su širdyje buvusiais, giliai širdyje – juos palaidoji pačioje tolimiausioje širdies vietoje, kad tik mažiau matytum, rečiau skaitytum jų antkapius, nes skausmas yra per daug stiprus... juk kiekvienas iš jų turėjo ne maža tavo širdies dalį ir kai ją išrovė, - ta žaizda ilgai kraujavo, ilgai degė... tie randai negyja, jie slopinami kitais, - tokiais pačiais. Atsistoji prieš veidrodį – pažvelgi sau į akis ir jose pamatai ašaras. Pamatai klaidas, buvusias svajones, ir dar karta klaidas... viskas tai, kas per tiek metų buvo ir jau niekada nebus, nes ant tų griuvėsių vis lipdai naujus, tikėdamasis, kad būtent šis jausmas, tikėjimas tarnaus iki pat pabaigos, kad jame atsiras žmonės, kuriems paskirsi didžiausią savo gyvenimo dalį... kad tik toliau, toliau nuo visko, kas buvo... nesvarbu, kad buvo tiek grožio, tiek gėrio, tai neturėtų būti svarbu, nes laiko nesugrąžinsi,- kai kurių žmonių, o ir svajonių apie juos taip pat.