Manau, kad charakterio savybes išsiugdyti galima, nors tai nėra lengva, reikia dirbti pačiam su savimi ir tai yra labai ilgas procesas... Sėkmė irgi pasiekiama, tik reikia sumokėti labai didelę kainą. Tai irgi yra labai ilgas procesas... O kuo aukštesnis intelekto lygis, tuo labiau žmogus linkęs viską apsunkinti ir yra įsitikinęs, kad jis viską žino. Jeigu būtų galima rinktis, tai gimęs pasirinkčiau meilę, kurią galėčiau dalinti žmonėms - tai tiesiausias kelias į sėkmę ir laimę.

Rašinio pradžioje užduotas klausimas, ar pagalvojate, kas būtų, jei būtų, kažkaip iškart priminė kvantinės fizikos "postulatus", o jie kartais nuteikia kažkiek filosofiškai, jei taip galima pavadinti. Dabar kas liečia kitus, apie kuriuos galvojame, kad jiems sekasi, o mums trūksta charakterio, proto, sėkmės.. atsiranda iš paprasčiausio palyginimo - kiek aš esu nevykėlis x ar y atžvilgiu, t.y. nesugebu pasiekti to ar ano, ką kitas, atrodytų, pasiekė net nedėdamas pastangų (į pasiekimus, be abejo, įeina visi įmanomi dalykai: socialinė ir asmeninė sėkmė, ir t.t. Aš nežinau, ką atsakytų kiti į šį klausimą, bet jei rašiny keliami klausimai, į kuriuos galiu atsakyti individuliai, tai galiu pasakyti, kad kito žmogaus gyvenimo aš gyventi nenorėčiau.. paprasčiausiai labai vertinu savo asmeninę gyvenimo patirtį ir patyrimą, man patinka žmonės, su kuriais aš bendrauju, patinka veikti, ką veikiu, žinau, ką norėčiau tobulinti. Būna akimirkų, kad imi svyruoti, jaustis degraduojantis (na čia gal žiauriai skamba tik..), būtent tokios akimirkos gal ir daro mus "silpnesnius" ir manančius, kad kažkam gyvenime sekasi labiau... kad jam viskas ranka pasiekiama... Bet vis tiek aš asmeniškai niekad nenorėjau gyventi kažkieno kito gyvenimo arba atsidurti kito žmogaus kailyje..
Na o jei toks žmogus, kurio kailyje kažkas norėtų būti yra.. irgi nėra blogai. Aš manau, kad toks žmogus ar žmonės turi būti kiekvieno žmogaus gyvenime. Nors galima gražiai skelbti, kad autoritetų nėra, ir kad griaukime visus stabus ir bla bla.. Tačiau tai tik radikalūs šūksniai. Man atrodo, kad savo aplinkoje turime turėti kažkokių žmonių, kurie mums atrodo žemiškieji "idealai", t.y. kuriais mes žavėtumėmės, ne sektume kaip avinai, tačiau žinotume, ko norime iš to žmogaius išmokti ir panašiai. Tokiu pačiu būdu laviname ir savo charakterį, intelektas irgi nėra toks jau sustingęs reiškinys, kurio norui esant negalėtum tobulinti.. na o sėkmė... Sėkmė man asocijuojasi ne visada su laimėjimu loterijoje ar kažkuo panaįiu, gal sėkmė slypi ir pačiame požiūryje į dalyką.. Vienam nepavyko kažkas gyvenime iš pirmo karto tai jis sakyskad jis nelaimingas, kitas bandys tą patį 10 kartų, paskutinį pasiskes, ir jis sakys- aš sėkmingas, laimingas ir pan.
Tokia mano kukli nuomonė.

O vis dėl to, šį bei ta aš norėčiau pakoreguoti savyje, savo asmenybėje, ir manau, kad kiekvienas savyje rastu tuos mažus kabliukus, kuriais nėra visada patenkintas kad ir tas pats mūsų fizinis kūnas, juk jis taip pat turi didelę įtaką gyvenime, kuri gali būti drąsiai priskirta prie sėkmės tipo -juk tau pasisekė, kad gimei gražus/graži, o kaip taisyklė, jei jau esi graži mergina, tai daugeliu atveju, gali būti ir ne visai intelektuali asmenybe, juk tam yra Olia lia - o kad ir gali būti paskutinis šunsnukis, bet jei busi super protingas...- vėl rasi kelia pas žmones. - manau, kad visa ko esme, tiesiog nebūti nuobodžia vidutinybe, - svarbu būti išskirtiniu, kitokiu - pakvaišusiu, mielu, protingu, stipriu... nesvarbu kokiu, bet svarbu būti.

Na, kad kažką savyje norime keisti, manau, yra normalu - tai gali , aišku, iš kurios pusės pažiūrėsi, gali būti ir judėjimas tobulumo link (na, čia ta prasme, kad judi į priekį), kita prasme kitimas (jei fizinis, gali būti ir ne tik tobulėjio, bet kai kuriais atvejais ir degradavimo požymis) :D Na bet aišku, kad čia kalba eina apie tą gražų augimą..
Kita vertus, Mariau, aš manau, kad savaime būti kitokiam, t.y. sąmoningai suvokti, kad esi kaip visi ir stengtis būti kažkokiam kitokiam yra truputį toks savęs pritempimas už ausų. Man atrodo, kad svarbu yra apskritai ieškoti savęs, savo kažkokios šerdies (o tai, ko gero, vyksta vią gyvenimą), ir tik atrasdami save kažkuo ir išsiskiriam, esame kitokie "iš savęs" ir paprasčiausiai dėl to išskirtinumo nesukam sau galvos, kaip aš atrodau kitiems: ar toks kaip visi, ar esu išskirtinis, kitoks... o dar bendriau imant, tai vis tiek esame visi vienodi, ir kitokie kažkokiai daliai žmonių. Tiesiog kaip ir viskas turime ne vieną pusę, o tas ir yra gražu :)