11:23 Kaip aš švelniai pabučiavau... Lexus'ą! | |
 Viskas prasidėjo visai nekaltai, stovint kamštyje, grįžtant iš darbo... stovėjau lėtai judančia automobilių eile Vilniaus Ukmergės gatvėje. Pikas. Automobilių daug, jie visi tokie skirtingi, o kartu ir tokie vienodi, tačiau aš jau esu įpratęs prie šalto jų alsavimo ir pavienių signalų skirtų ne tokiems kultūringiems ar beskubantiems vairuotojams. Situacija, į kurią pakliuvau nebuvo kažkuo išskirtinė ar ypatinga – tiesiog savo automobiliu švelniai atsirėmiau į prabangų Lexus. Sutojome, tiksliau priešais mane sustojo tas prabangus automobilis. Aš sėdėjau stipriai įsikibęs į vairą ir sulaikęs kvėpavimą laukiau. Užsimerkiau. Po kelių akimirkų sušalę moters pirštai barbeno į šonininį durelių stiklą, o piktas žvilgsnis raižė mano rudas akis. Išlipau, tiesa pasakius, bijojau, net nežinau ko, bet bijojau, gal dėl to, kad ta diena apskritai man buvo sunki... Mano kaltė buvo akivaizdi. Kartu su pusamže brunete priėjome prie jos super automobilio, įbrėžimo nebuvo, mano automobilis taip pat sveikas. Taip taip, nepastebėjau aš to Lexus, netyčia spustelėjau pėdalą ir štai – stovime kartu su nepažįstama moterimi po vos vos beverkenčiu rudenėjančio Vilniaus dangumi ir kalbamės apie tai... kaip reikia vairuoti, kad neįvyktų panašūs atvejai. Tiesa pasakius, ji kalbėjo, aš tik klausiau. Ji man pasakojo apie savo vaikus, šeimą, vyrą, kuris yra kažkoks žymus verslininkas, dar kažką – jai visai buvo nebesvarbu, kad dėl mūsų dialogo (monologo) pusę Vilniaus duso nuo susidariusiu spūsčių. Ji vis kalbėjo kalbėjo, man pasidarė šalta ir net pikta, atsiprašiau jos, tačiau, kad ir kaip keista bebūtų, solidžiai atrodanti moteris taip įsiaudrino, kad priėjusi prie manojo autmobilio pradėjo jį spardyti. Už ką – taip ir nesupratau. Atsistojau tarp savo „arkliuko" ir įžūlios moters, pareikalavau, kad ji atsitrauktų ir leistų važiuoti, tačiau ji nesiklausė, vis pasakojo apie jos įtaką, apie tai, koks bus žiaurus tolimesnis mano gyvenimas, kaip ji man keršys. Kas, kaip, už ką? Bet ar tai buvo svarbu? Kai monologas pagaliau baigėsi ir pamišusi silpnosios lyties atstovė pagaliau atsisėdo į savo Lexus, galėjau ir aš lengviau atsipūsti. Po kelių akimirkų lyg niekur nieko judėjau toliau Vilniaus gatvėmis kiekvieną minutę vis artėdamas prie namų, tik nuo tos akimirkos mano vairavimo ypatumai pasikeitė – atstumas iki priešais esančio automobilio padidėjo beveik trigubai – pradėjau vairuoti lyg koks nemokša laikydamasis didelio atstumo ir sukeldamas dar didesnius kamščius. O ar man gali rūpėti kiti vairuotojai? Ne, aš rūpiu tik pats sau, man mano sveikata kur kas svarbesnė, nes dar vieno Lexus‘o švelnus pabučiavimas man tikrai pasibaigtų ligoninėje... | |
|
| |
| Viso komentarų: 2 | |
|
| |
