13:07 Facebook‘as arba vieta, kurioje aš gyvenu | |
 Tikriausiai retas kuris iš mūsų nėra užsiregistravęs socialiniame tinkle facebook.com., tikriausiai kiekvienas turime bent po keliasdešimt draugų, pažįstamų ar buvusių klasiokų, grupiokų.... tačiau apie save dažnai primena toli gražu ne kiekvienas draugas, yra tik keletas, kurie beveik kiekvieną dieną įkelia įvairias žinutes apie savo kasdienybę, apie jų manymų reikšmingesnį įvykį ar šiaip pasidalina savo mintimis. Kiek teko stebėti tokius žmones, tiksliau jų žinutes facebook.com tinklalapyje, jie visi kažkuo panašūs, egzistuoja tam tikros tendencijos, kurių keletą pabandysiu atskleisti. Vaikai Jauna šeima susilaukusi vaikų labai dažnai kelia nuotraukas su savo neseniai gimusiais ar jau paaugusiais vaikais: jei nuotrauką įkėlė vyras, tai žmona pakomentavo, jei žmona – vyras pakomentavo. Dažnai tuo komentarai ir pasibaigia. Žinoma, gali būti mažų mažiausiai keista, kodėl šeima apie reikšmingesnį įvykį ar įkeldami įdomesnę nuotrauką nori viešai tarpusavyje apie ją diskutuoti. Iškils paprastas klausimas – kam to reikia? Iš tikrųjų, viskas yra paprasta – aš tai vadinu garsiuoju DT (Dėmesio Trūkumo) sindromu. Kodėl? Supraskime jauną mamą, kuri metus ar dvejus sėdi namie ir prižiūri vaiką, juk jos gyvenimas ir poreikis bendrauti sėdint namie tampa komplikuotas, o taip norisi su kuo nors pakalbėti, taip norisi su kažkuo pasidalinti savo mintimis ir sulaukti dėmesio. Juk ne paslaptis, kodėl supermama.lt susilaukė tokio milžiniško populiarumo. To ko trūksta jaunoms mamoms, suteikia visagalis Internetas, o ir jaunoms mamoms ne motais, kad kai vos ne kasdien talpinamos naujos foto su kvailokais pavadinimais; „čia mano mažylis supermenas", „mes kartu su tėčiu miegame", „aš pirmą kartą atsisėdau ant puoduko...", tai matantiems draugams mažų mažiausiai gali sukelti šypseną. Vienišių kampelis Kas dar labai dažnai rašo facebook.com? Nepastebėjote? Tai tie patys, antros pusės neturintys vienišiai, neturintys kur save realizuoti ir bandantys savo vienatvę pridengti aktyviu dalyvavimu kibernetinėje erdvėje. Labai stereotipiniu atveju tapo vieno mano draugo gyvenimo istorija, kai jis, išsiskyręs su savo mergina socialiniame tinklapyje pradėjo talpinti tokias frazes kaip: „kas nori su manimi pasivaikščioti?", „laimėjau konkurse", „kas nori pasivažinėti dviračiu?" ir pan. Vėl kyla klausimas, kam tai afišuoti socialiniame tinklapyje, kuriame parašytą žinutę matys kelios dešimtys ar net keli šimtai draugų, su kurių daugumą beveik nebendraujama, jei tiksliniai tokio pasiūlymo (pvz. pasivaikščioti) interesantai gali būti tik keli artimesni draugai? Ir vėl tas pats DT sindromas. Apskritai, kas liečia dėmesio trukumą, tai šis poreikis yra labai glaudžiai susijęs su noru priklausyti visuomenei, poreikiui išreikšti savo socialinius ir asmeninius interesus, o juk tam puikiai tinka kibernetinė erdvė. Faceobook‘as – visas mano gyvenimas Dar vienas stereotipinis atvejis – žmogus turintis bendravimo problemų ar kompleksuojantis dėl savo išvaizdos didelę laiko dalį praleidžia prie kompiuterio ir labai aktyviai reiškiasi socialiniuose puslapiuose. Iš tiesų, kai žmogaus asmeninis gyvenimas prasideda ir baigiasi facebook.com, kai kibernetinė erdvė atstoja ir merginą (vaikiną), ir draugus, tad ir bendravimas afišuojant viešai kiekvieną asmeninę smulkmeną tampa kasdienybe. Žinoma, DT sindromas ir šiuo atveju niekur nedingsta... Apibendrinant būtų galima paminėti A.Šopenhauerio žodžius, kurie pasako viską: "Kaip meilė gyvenimui iš esmės yra tik mirties baimė, taip žmonių siekimas bendrauti iš tikrųjų nėra tiesioginė reikmė: jos pagrindą sudaro ne meilė draugijai, o vienatvės baimė." | |
|
| |
| Viso komentarų: 1 | ||||||
| ||||||