Vieną vakarą klausiausi dainos, kurios paskutiniai žodžiai buvo tokie: man reikia to vienintelio žmogaus, bet jis kažkur minioje.. ir jis pasiklydo. Žmonės kuria šeimas, suranda vienas kitą ir išsirenka gyvenimo partnerius iš milijonų pretendentų. Ar ištekliai iš tiesų yra tokie neišsenkami, kad galime rinktis žmonas, vyrus lyg iš kokio katalogo, kuriuose surašyti ne tik fiziologiniai duomenys, bet ir charakterio ypatumai, žalingi įpročiai, draugų ratas ir patys subtiliausi faktai apie žmogų, kuris gali tapti viso gyvenimo palydovu. Įdomios mintys, idėja taip pat gana viliojanti, tačiau kiek tai realu? - O gal viskas būtent taip ir vyksta?

Kuriant draugystę, vėliau šeimą, formuojami santykiai dažnai būna panašūs į valstybės valdymo santvarkas: demokratiją, anarchiją, totalitarinį režimą ar tiesioginę diktatūrą. Unikalu yra tai, jog kiekviena pora turi savas taisykles ir savus būdus derintis vienas prie kito, nesvarbu kokia santvarka vyrauja tarp jų. Žinoma, labai įdomu, kuri iš jų yra labiausiai paplitusi? - Deja, tai ne demokratija, tai greičiau totalitariniai bei diktatoriniai režimai paremti ne visai demokratiniais principais. Juk kaip paplitusi šypseną kelianti frazė: mes pasitarėme, o aš nusprendžiau. O būtent ji pasireiškia tada, kai ne visada yra paisoma kito žmogaus nuomonė, bei požiūris.

Teko lankytis šeimoje, kuri, mano akimis, gyvena karo sąlygomis. Kiekvienas tyčiom ar netyčiom neatliktas darbas, išsprūdęs žodis, pasižadėjimo nevykdymas, šeimos narius verčia pereiti į atakos arba kontrpuolimo stadiją. Beveik kiekvienoje situacijoje pakeliamas balsas ir naudojamas psichologinis spaudimas, kuriam pasipriešinti praktiškai neįmanoma. Tai - tipinė diktatūra, kur visi su šeima susiję reikalai sprendžiami pasitelkus griežto režimo kalėjimo metodus. Keista situacija, tačiau visos pusės patenkintos ir laimingos. Bet kokie bandymai sukelti revoliuciją yra greitai nuslopinami, visi keturi namų kampai laikomi vieno žmogaus rankose. Gal tai ir yra nevisai priimtina žvelgiant iš žmogaus teisių pusės, bet be abejonės, tai turi ir savų pliusų: eliminuojama galimybė kuriam nors šeimos nariui iškilti aukščiau kito - vaikai ir sutuoktinis turi savo hierarchinę vietą šeimoje, sprendimai priimami greitai ir tuojau pat - tvirta ranka neleidžia kilti bereikalingoms diskusijoms, visada jaučiama "tėviška" ranka ant peties, tad kitiems šeimos nariams yra tam tikros garantijos, kad jais bus pasirūpinta. Bene didžiausia problema yra tame, kad tokioje šeimoje dažnai nėra mąstoma savarankiškai, nėra ugdomas kūrybinis potencialas, leidžiant dalyvauti priimant svarbius sprendimus, dėl pakelto balso tono jaučiamas stresas bei psichologinė įtampa. Hierarchijos laipteliai yra ypač sunkiai keičiami iki tol, kol yra gyvenama toje aplinkoje, tad galbūt tik suaugę vaikai galės visiškai išsilaisvinti iš "tėviško" sparno priespaudos ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Faktai kalba patys už save - psichologiškai tvirta moteris, likusi be vyro, dažnai gyvena su sūnumi, kuris taip ir nesugeba sukurti savo šeimos dėl ypač tvirto ryšio su motina. Ta pati situacija ir su vyru - likęs vienas, vyras nepaleidžia vienos iš savo dukterų iki tol, kol pati gamta neatima valdingo tėvo iš dukros. Tik tokiu atveju, kurti šeimą būna ne tik kad per vėlu, bet ir dingsta natūralus poreikis susilaukti savo palikuonių, nes didesnė gyvenimo dalis nugyventa buvo ne stengiantis surasti gyvenimo partnerį, bet gyvenant amžinoje jaunystėje - kartu su vienu iš tėvų, kurie atstojo ir žmoną ir vyrą, ir vaikus vienu metu.

Tai vienas iš diktatūros šeimoje scenarijų. Esant demokratijai ir sveikiems santykiams šeimoje, viskas kur kas paprasčiau - saviraiškos, kūrybos bei dalyvavimo šeimos gyvenime galimybės labai stipriai išsiplečia, lyginant su diktatorine santvarka šeimoje.

Įdomus atvejis, kai šeimoje vyrauja anarchija - akivaizdus pavyzdys girtaujančios, dažnai alkoholikų šeimos. Tėvai visiškai nesirūpina vaikais nei vienas kitu, - gyvenimo tikslas susideda iš linksmybių, taurelės kilnojimo. Nėra nei tikslų, nei norų, nei ateities vizijos. Vaikai gyvena savo gyvenimą, tėvai arba geria arba blaivosi. Bet kokioje valstybėje, kaip ir šeimoje - anarchija yra visa griaunanti jėga, kuriai pasipriešinti yra labai sunku, valdymo metodai visiškai priešingi diktatūrai.