Kai sėdu į automobilį, o tai darau kasdien, lieku vienas, aplink daug
kitų žmonių, jie juda, bėga, kažko tikisi ir dėl kaž ko gyvena. Ta
vienuma, kai tik garsi, tranki, arba rami muzika skamba automobilio
tuštumoje, kartais verčia susimąstyti, o kartais jos negirdi, nes
mintys, jos ne čia, ne automobilyje, jos kažkur toliau, dėl įvairių
priežasčių.Skraidau
pakilęs nuo žemės ir vis apie tą patį – apie dabartinę esybę, apie
draugus, jausmus, tikėjimą ateitimi ar tiesiog šią akimirka. O ta
akimirka, taip vadinama „čia ir dabar“ yra pati svarbiausia, nuo jos
priklauso, kokia nuotaikos banga užklups mano laivelį, kurį irkluoju ir
su kuriuo dažnai pasiklystu plačiame gyvenimo vandenyne. Vis manau, kad
einu teisingu keliu, nors aplink nieko nėra – nebent praeities žuvėdros
klykia ir prašo, kad pagaučiau kokią žuvį ir jas pamaitinčiau. O kas ta
žuvis? Tai dėmesio, laiko ir apmastymų akimirka, tai pro
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
