Kas yra meilė? - 4 February 2003 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2003 » Vasaris » 4 » Kas yra meilė?
09:10
Kas yra meilė?

RozeAr kas kada nors galės paaiškinti, kodėl plakanti krūtinėje širdis, visada asocijuojasi su meile? Kodėl staiga atsiradęs šis jausmas gali virsti neapykanta, o po to vėl degančia aistra? Meilė nėra svetima žmogui, jis tai myli, tai nekenčia. Kažkodėl dažnai atsitinka taip, kad, ilgus metus, pora gyvenanti kartu, tos meilės, kuri buvo anksčiau jau neberanda. Pasak jų, ji dingsta, atsiranda kiti jausmai: pagarba vienas kitam, meilė vaikams, bendri interesai, susiję su materialine gerove.Jei kalbėti apie meilę, kaip apie jausmą apskritai, tai jis nėra prognozuojamas. Kiekvienas savyje jausmą „meilė“suprantame skirtingai, tačiau jis egzistuoja mumyse, nors ir skirtinguose lygmenyse. Manipuliuoti žodžiu meilė negalima. Jei vienam žmogui patinka kitas, tai labai dažnai tas jausmas yra vadinamas meile. Tada pats jausmo apibrėžimas netenka tokios prasmės, kurią jis turi iš tikrųjų.

 Daugelis iš mūsų tiki meile iš pirmo žvilgsnio. Ar ji egzistuoja? Ko gero, tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų atskirai. Ta akimirka, kai pamatai žmogų pirmą kartą, tavyje sukelia šiltų jausmų bangą, kitaip sakant, tam žmogui atsiranda labai didelė simpatija. Pirmas žvilgsnis, pirmas pokalbis, pirmas akių kontaktas „įsimylėjėlius“paveikia magiškai, vienas kito per daug nepažinodami, jie jaučia stiprią simpatiją vienas kitam. Viskas gerai, jei toks pats jausmas kyla abiejų širdyse, tokiu atveju, du žmonės drąsiai gali teigti, kad jie pamilo vienas kitą „iš pirmo žvilgsnio“. Jei simpatija kilo tik viename žmoguje, o kitame vyrauja visiška apatija, tai tokiai „meilei“yra lemta žlugti ir tokio jausmo jau niekas nebevadina „meile iš pirmo žvilgsnio“, nes jis paprasčiausiai nebetenka prasmės.

Pats meilės apibrėžimas yra išties labai abstraktus; mylime mamą, tėtį, mylime brolį, sesę, žemę, laisvę, galime mylėti patys save ir t.t. - tai skirtingi meilės lygmenys, bet dažniausiai žodis „meilė“yra siejamas su ypatingu jausmu priešingos lyties atstovui. Kada žinoti, kad jau „myli“? To žinoti negalima, tai galima tik pajusti. Tik kiekvienas iš mūsų gali sau atsakyti į tokį klausimą, kiekvienas iš mūsų esame patys sau jausmų žinovai, niekas kitas to negalės pasakyti. Atsidavimas, pasiaukojimas, pasitikėjimas, pagarba… visi teigiami jausmai yra nukreipti tam vieninteliam(-ei), kuriam(-iai) mes norime parodyti šiuos savo jausmus, kurie gali reikšti tik vieną: didelę simpatiją, prieraišumą ir t.t. ir visa tai galime pavadinti meile.

Pasaulyje daug žmonių ir jie visi skirtingi: su savitu charakteriu, su savitais pomėgiais ir jausmais. Bet mylėti, mylėti iš tikrųjų ne kiekvienas sugeba. Meilė - ypatingas jausmas, yra žmonių, kuriems šis jausmas svetimas. Mylėti irgi reikia mokėti, tai gana atsakingas darbas, kuris ugdomas nuo pat mažens. Auklėjimas turi labai didelę įtaką gebėjimui mylėti. Vaikas augdamas aplinkoje, kurioje nėra šilumos, nėra pagarbos, nėra švelnumo, nėra pasitikėjimo, išmoks mylėti kur kas sunkiau, nei visa tai turėjęs jo bendraamžis.

Trumpalaikis susižavėjimas, staiga atsiradusi aistra taip pat gali būti vadinama meile, bet ar ta „meilė“ truks tik kurį laiką, ar ji tęsis ilgai, tai gali parodyti tik laikas. Sakoma, kad tvirtam, ilgalaikiam jausmui atsirasti reikia laiko, laiko pažinti žmogų: pažinti jo pliusus ir minusus, su jais susigyventi, suprasti, išklausyti, paguosti, padėti kai to reikia, gerbti, pasitikėti - visa tai meilės pagrindas, tai pamatai, ant kurių yra statoma tvirtovė, kuri galės tarnauti daug metų.

2002 06 27
Kategorija: Vyras ir moteris | Peržiūrų: 373 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 1
2008-Gruodis-21 Spam
1. Andželika
nu taip - kiekvienas tą meilę supranta savaip.

toks mano protingas komentaras :D

tik dar.. man keista, kai žmonės sako, kad tai jausmas. Jausmas juk yra tik tam tikras išgyvenimas - kuris gali praeiti, išgaruoti. Taip nutinka ir su tuo, ką buitiškai vadiname meile - sutikau, pamilau, praėjo. Natūralu, kad meilėje aistra ir kiti ją papildantys jausmai svyruoja kaip svyruoklė - kartais jauti aistrą, kitą dieną praeina, paskui vėl atsinaujina, kaip švytuoklė kokia. Kai iš tokio jausmo pliūpsnio prasideda santykiai, tai dažnai natūralu, kad po kurio laiko lieka tik pagarba ir pan - kurie yra traktuojami, kaip pakankama sąlyga, kad gyventi šalia vienas kito. Kita vertus, pagal mane, tokia meilė yra bešaknė.. todėl ji dažnai pasmerkta nunykti. Atvirkščiai, kai pagarba yra pagrindas iš pradžių (abipusė draugystė, interesai), kai visas bendravimas išsirutulioja į meilę, tada tie jausmų svyravimai atrodo natūralūs ir nesusidaro meilės praėjimo įspūdžio, tai priimi natūraliai, nes pagarba buvo iš anksto - ir tai jau tampa nebe pakankamai gera sąlygaa gyventi šalia, bet natūralus kartu buvimo dėsnis, kuris apauga kitais jausmai, pasipildo. Todėl tikra meilė yra ta, kuri auga, o ne nyksta, išblėsta... kaip jausmas - pabundi ryte ir supranti, kad šio vyro nebemyli.. meilė tai darbas. Teisingai buvo kalbama, kad meilę reikia auginti, brandinti savyjke - t.y. mokėti mylėti, nes tai sunku..

Ketvirtadienis, 2008, Rugsėjo 25 22.05


Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]