Tik žmogus savo egzistavimą vadina gyvenimu - 6 May 2013 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2013 » Gegužis » 6 » Tik žmogus savo egzistavimą vadina gyvenimu
15:03
Tik žmogus savo egzistavimą vadina gyvenimu
Bėga metai, daug kas aplink keičiasi… vieni žmonės ateina, kiti išeina. Patys artimiausi palieka mus, nes jiems ateina laikas atsisveikinti. Ne todėl, kad jie to nori, o todėl, kad reikia. Daugeliu atveju galime rinktis kaip gyventi, bet iš tiesų, mūsų pasirinkimas yra labai ribotas, kaip ir iliuzija, kad gyvenime esame ne vieni. Sakoma, kad galime rinktis savo gyvenimo kelią, būti laimingi, turtingi ar mylimi, bet ar tai yra viso gyvenimo tikslas, prasmė? Jei vieną dieną pajusime, kad esame laimingi, turtingi ir gerbiami, kas toliau, o kas tada? Bus galima ramiai išeiti, ar tai yra finišas?

Nuo pat gimimo esame vieni, kartais vieniši, bet be abejonės vieni. Nuo pat gyvenimo pradžios, pirmo riksmo esame pasmerkti kovoti už save. Taip, pasmerkti, nes bet kokia kova reikalauja labai daug pastangų  aukų, dar daugiau kova atima nei duoda. Stengiamės bet kokia kaina nejausti vienumos, ją maskuojame ir bėgame patys nuo savęs. Sakoma, kad tikėjimas gali daryti stebuklus, gali padėti, paguosti, kad kartais nereikia aplink žmonių, pakanka tikėjimo, kad jaustumėmės laimingi. Pasirinkimo laisvė, kurią girdime bene kasdien, tėra didi iliuzija, juk iš tiesų, nėra skirtumo kaip praeis ši diena, juk iš tiesų nėra skirtumo ar už lango lyja, ar šviečia saulė. Nors... visas gyvenimas susideda iš smulkmenų, juk gal kavos puodelis ryte daugelį iš mūsų padaro laimingais, o gal nepažįstamo žmogaus šypsena padaro gyvenimą kitokiu. Ar tai viskas ko reikia? O kas po to? Nesibaigiantis procesas?

Apskritai žmogui būdingas savęs sureikšminimas, esame dideli egoistai, trokštame dėmesio sau, esame įkalinti savo pačių troškimuose. Nesidairykime labai toli, neieškokime pavyzdžių ar gyvenimo tiesų ten, kur jų negalime rasti. Subjektyvus pasaulio suvokimas neleidžia suprasti to, kas per daug akivaizdu. Tikrasis žmogaus suvokimas, tikrasis savęs identifikavimas, tikrasis savo esmės suvokimas prasideda tada, kai tampame apatiški visam supančiam pasauliui. Tada esame patys savimi, tada esame ten, kur veda tikroji gyvuliška prigimtis – metaforiškai išsireiškiant, visi mus supantys daiktai yra apatiški. Stalui niekas nerūpi lygiai taip pat, kaip apatiškam žmogui. Kita vertus, ar daug kas mus skiria nuo stalo? Grynai fizine prasme, ko gero niekas – tiek stalas, tiek aš esame sudaryti iš materijos, esame daiktai įgavę tam tikrą fizinę formą, tiek stalas, tiek žmogus – egzistuoja. Tik žmogus savo egzistenciją vadina gyvenimu. Niekuo nesiskiriame nuo aplinkos, negalime būti kitokie nei mus supantys daiktai – tai kad galime judėti, bendrauti, veikti, mus nedaro išskirtiniais prieš pačią prigimtį. Esame tam, kad gyventi, tiesiog gyventi, tiesiog būti. Galime susikurti taisykles, svajones ir gyventi svetimomis mintimis, bet niekas nuo to nepasikeis. Vis tiek vieną dieną turėsime viską palikti lygiai taip pat, kaip ir atradome. 


Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 152 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]