19:37 Emocijos | |
Tiesą pasakius, kuo daugiau tenka bendrauti su žmonėmis, klausytis radijo laidų ar žiūrėti televizijos programų, tuo labiau įsitikinu bendra žmonių elgsenos kultūros stoka. Pats požiūris perduodamas p  er
karštai išreikštas emocijas, neapgalvotas replikas. Aš visa tai matau
per persmelkto egoizmo, nepasitenkinimo savimi ir supančiu pasauliu,
prizmę. Kas pasakoma - išlekia žvirbliu, o sugrįžta - jaučiu. Nereikia
toli ieškoti, pasiklausykime bet kokios tiesioginio radijo eterio
laidos ar pažiūrėkime tiesioginę televizijos laidą - kartais atrodo,
jog žmonės skambina tam, jog pradėtų keiktis, grūmoti kumščiais ir
degtų beprotiška aistra sukelti anarchiją.Visai neseniai, kino teatre, teko žiūrėti filmą, kuriame ateiviai norėjo sunaikinti žmoniją ir taip išgelbėti mūsų planetą nuo savaiminio susinaikinimo. Bene pagrindiniu filmo akcentu buvo žmonijos požiūris ne tik į supančią aplinką, bet ir į save pačią. - Akcentuotas egoizmas, neigiamos emocijos, žiaurumas vienas kito atžvilgiu, manyje sukėlė labai prieštaringų minčių - juk tai vyksta aplink mus, šalia mūsų. - Esame pilni arogancijos ir noro visada būti teisūs, įvesti tam tikrą diktatūrą ne tik savo, bet ir kitų gyvenimams. Visa to prigimtis - išlikimo būtinybė. Neturime kovoti dėl maisto kąsnio, dėl savo, kaip rasės išlikimo, - esame patenkinę visus savo fiziologinius poreikius, bet žmogaus prigimtis, kaip ir kiekvieno gyvūno, nekinta - mes esame kovotojai iš prigimties, jei ne už maistą, tai bent už mintį, už idėją. Vardan ideologinės pergalės esame pasiryžę bet kam.  Neigiamų emocijų yra kur kas daugiau nei teigiamų, pagrindinis skirtumas tame, kad esant teigiamai emocijai, mes šypsomės, o neigiamai - norime garsiai šaukti ir keiktis, viduje veržiasi vulkanas. Visai neseniai, vakare, prieš užmiegant, skaičiau knygą. Mano nosį pradėjo kutenti aitrūs tabako dūmai, aš suvokiau, jog tame kambaryje, kuriame netrukus užmigsiu, sklando mano sveikatai kenksmingos medžiagos. Visa to priežastis - rūkantis kaimynas laiptinėje ir nesandarios mano būto durys. Mano veidą iškreipė pikta grimasa, - manyje pradėjo kunkuliuoti lava, aš įtūžau. Tą vakarą, knygos į rankas daugiau nepaėmiau, nes negalėjau susikaupti jos skaitymui. - Ši situacija, vėliau, po keleto dienų mane vertė susimąstyti ir dar kartą sugrįžus į to vakaro įvykius, peržvelgti savo emocijų krepšelį: kodėl aš taip sureagavau? - tam tikra, netiesiogine prasme, kaimynas įsiveržė į mano asmeninę erdvę ir joje pradėjo šeimininkauti - negalėjau to leisti, tai man nebuvo priimtina, todėl ir pradėjau vidinę kovą su įsibrovėliu, tai buvo natūrali mano organizmo reakcija. Nors visa tai vyko tik mano vidiniame pasaulyje, tačiau tai neperaugo į konkrečius veiksmus. Neleidau sau išeiti ir pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvojau apie greta gyvenantį rūkalių. Ši situacija man leido suprasti, kad kartais visai nereikšmingi veiksniai gali manyje sukelti neigiamų emocijų pliūpsnį, tačiau dar svarbiau, tas emocijas palikti savyje, nereikšti jas garsiai šaukiant ar keikiantis. Gal kils klausimas, kodėl? Įsivaizduokime situaciją, jei aš būčiau išėjęs į laiptinę ir pradėjęs šaukti ant rūkančio jaunuolio - ar man būtų pavykę pasiekti kokį nors rezultatą? - Gal. O gal ir ne - jei būčiau tai padaręs, ko gero, būčiau susilaukęs tokios pat reakcijos iš savo oponento, nes lygiai taip pat, kaip jis, skleisdamas tabako dūmus mano namuose, taip ir aš, bandyčiau įsiveržti į jo asmeninę erdvę. Tokiu atveju, ne tik mano, bet ir kito žmogaus viduje būtų kilusi dar did  esnė sumaištis. O ar visa to iš tikrųjų reikia? - Ką aš tuo laimėsiu ir ar tai pasiteisins? - Vargu.Sakoma, jog žmogaus emocinis intelektas yra glaudžiai susijęs su tuo, kaip mes elgiamės kritinėse situacijose, kaip valdome savo emocijas, kur ir kada jas afišuojame. Kova už būvį, čia ir dabar, nukelia į pirmykščio žmogaus gyvenimo laikus, kur svarbiausia buvo - išlikti. Ar sunku yra įžeisti kitą žmogų? Ar sunku išsakyti savo kategorišką poziciją, kuri kartais prieštarauja ne tik sveikam protui, bet ir pačiai keliamai idėjai? - Iki absurdo nueinama tada, kai norime užkariauti pasaulį savo intelektu, išprusimu, plačiomis pažiūromis - iš tikrųjų, kuo žemesnis intelektas, suvokimo lygis, tuo didesnis ne taktiškas bendravimas su aplinkiniu pasauliu. - Formulė labai paprasta - kai gyvenime turime tai, ko nesame verti, ar neturime to, ką galbūt privalėtumėme turėti - abiem atvejais, šaukiame garsiai ir mūsų skardus balsas pasiekia visus, nes nejučia norime pranešti apie tai visam pasauliui, apie tai, kad esame, esame arba neįvertinti, arba turime tai, ko kitas negali turėti, nors yra kur kas vertesnis, tačiau jam taip nepasisekė.  Teorija apie tai, jog esame nepatenkinti tik savo kompleksais ir stengiamės juos kompensuoti savo emocijomis, jau ne vieną kartą pasitvirtino. Nepilnavertiškumo pojūtis ir pasaulio vertinimas išskiriant save iš visuomenės tarpo kaip atskirą individą, duoda nemažą impulsą stoti prieš nusistovėjusias normas bei rodyti pasauliui save kitu, priešingu kampu. - Atsiranda poreikis kovoti už save, išlikti kitokiu, pabrėžti savo išskirtinumą įvairiausiais būdais. Ypač tai būdinga paaugliams, - racionalus mąstymas tokiais atvejais būna kažkur šalia, bet ne elgesyje, ne suvokime, ne asmenybėje. Būti išskirtiniu, kitokiu nei visi, - geras požymis, tačiau ir čia egzistuoja tam tikros taisyklės. Jei savo išskirtinumą suprasime ir vertinsime kaip kovos lauką, kaip priešinimąsi viskam, kas yra progresyvu, netrukus suvoksime, jog prieš mus atsiranda ne kelias, o šunkelis - tokie žmonės dažnai neranda bendraminčių ir yra pasmerkti likti vieniši savo idėjų puoselėtojai ilgą laiką. - Kokia alternatyva? - pabandyti prisitaikyti prie aplinkos, neverčiant aplinką prisitaikyti prie mūsų, pasirinkti taktiką, bendravimą, emocijų išreiškimą tokią, kuri kitiems žmonėms asocijuotųsi su šypsena, bet ne su ugnikalniu. Iš tikrųjų, viskas labai paprasta - tiesiog prieš ką nors darant ar sakant, visada pagalvokime apie rezultatus, apie tai, kad žodis išlėkęs žvirbliu, sugrįžtu baltu balandžiu, o ne piktu buliumi. 2008 12 17 | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |