15:49 Šaltis | |
 Diena po dienos...jos slenka visos vienodu ritmu kaskart įgaudamos vis didesnį pagreitį. Čia buvo vasara, o saulė džiugino savo šiluma, bet atėjo ruduo... o šiandien, už lango krentančios snaiges primena, kad beldžiasi ir žiema, o kartu su jomis ir Šv. Kalėdos. O ar pagalvoji, kokios jos bus? O gal prisiminsi, kokios jos būdavo prieš tai? O gal niekas nepasikeis, gal viskas bus būtent taip, kaip visada? O gal pastebėsi, kad vis dėl to kažkas pasikeitė – būtent Tu... gal labiau subrendai, gal tavo mintys pradėjo ne suktis ore, o kryptingai žvelgti tikslo link... o gal pradėsi suvokti, kad laikas vis dėl to eina greičiau, nei kad tu norėtum, kad kartais tiesiog nebespėji su juo, o jis lekia pirmyn neklausdamas tavęs ar nori lėkti kartu su juo... o dienos po kojomis žeria nugeltusius lapus ir čia pat baltą, gražų ir tuo pat metu šaltą sniegą, tik pabandyk prisiliesti prie to pasakiško grožio – jauti? Šalta... tas grožis šaltas. Įtrauki sušalusią ranką ir bandai ją paslėpti kelnių kišenėje lyg bandydamas apsaugoti nuo supančio grožio, kuris žudo... Esi pripratęs prie šilumos, kurią skleidžia mylimo žmogaus akys, šilta šypsena, kurią atsitiktinai sutikai gatvėje, o fiziniai pojūčiai tada nėra tokie svarbūs ir nėra svarbu ar tai vasara savo karščiu kepina vėjo nugairintą veidą, ar tai žiema bando įveikti tave savo apgaulingu grožiu. Juk svarbiausia yra tai, kas dedasi tavo širdyje, juk taip svarbu ten jausti šilumą ir šviečiant pilnačiai suvokti, kad laikas tiesiog sustojo, kad nėra svarbus jo pašėlęs tempas, nes tu esi laimingas, laimingas vien dėl to, kad gyveni. | |
|
| |
| Viso komentarų: 2 | |
|
| |