20:28 Tas pats gyvenimas | |
  Žvelgiau per langą ir stebėjau krintančius iš dangaus vandens lašus, susimąsčiau apie tai, kad tikriausiai krintantys lašai, jie tokie patys, lietus toks pat, kaip buvo ir prieš tūkstančius metų. Gerai pažįstami ir mylimi žmonės, kurių nėra šalia mūsų matė lygiai tokį patį lietų, tokią pačią dangaus spalvą ir lygiai taip pat ilgesingai stebėjo krentančius lašus galvodami apie tai, kas jiems svarbu. Kai krentantys lašai laižo purviną lango stiklą, džiaugiesi, kad čia, šiapus stiklo yra šilta ir sausa, kad tamsoje žibanti žvakė šildo vien tik savo šviesa. Liūdna. Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai buvome maži vaikai ir bėgiodami kieme galvojome, kad gyvenimas pilnas pačių įvairiausių spalvų, tačiau bėgant metams, tas džiugesys, tas naivus tikėjimas pasauliu, žmonėmis, savimi, jis kažkur nyksta, o jei netyčiom pažvelgsime į senučiukę iš gretimos laiptinės – ar ji tokia pat, kokia buvo prieš 50 metų? Koks gyvenimo džiaugsmas ir kokia palaima, jei likusius gyventi metus kitus turi kęsti galutinai susidėvėjusio kūno skausmus? O juk lietaus lašai skamba visiems vienodai, net ir žvakės liepsna visiems vienoda, tik ji nevienodai šildo... Ryte pakilusi saulė nutvieskia horizontą, o pabudęs iš sapno, supranti, kad tai ir vėl tas pats pasaulis, kurį palikai vakar vakare, bet gal ne, gal dar kartą užmigti, susapnuoti tą patį rožinį sapną ir jame pasilikti kartu su ten gyvenančiomis svajonėmis ir niekada niekada nepabusti! Deja… Rytinė saulė, ji tokia ryški, bet dar šalta, ji nešildo, ji tik šviečia žadėdama gerą ir šiltą dieną. Niekas nežino, ar ta dien  a bus gera, ar vakaro danguje šmaikščiai visą dieną šokinėjantis geltonas kamuoliukas neužges pačiam dienos viduryje, net nepaklausęs ar norime, kad jis užgestų. Taip, dangus pasipuošia tai saulės spinduliais, tai mirgančiu ir liūdnu lietumi. Naktį puošia mėnuo, jam pritaria žvaigždės, tokios pačios, kaip ir tada, kai mums artimi žmonės, kurių šiandien nėra šalia mūsų glaudėsi šalia vienas kito ir gėrėjosi visais gamtoje vykstančiais procesais, gėrėjosi ir tylėjo žvelgdami vienas kitam į akis, prisiekinėjo amžinąją meilę, tol kol jų gyvenimai nutrūko, o kartu ir su jais visi pažadai, visos svajonės ir viskas kas buvo susiję su jais - tik jais dviem. Niekas nesikeičia, per amžius niekas nesikeičia. Mes matome tą patį, ką matė mūsų tėvai ir seneliai, mes išgyvename viską lygiai taip pat... tik gal kiek kitaip, nes vis dar tikime tuo, kad viskas taip greitai nesibaigs, kad lekiantys iš dangaus lašai nevirs akmenimis ir išdaužę langą neįkris į tą mūsų mažą kambarėlį, kuriame rusena maža žvakės liepsnelė ir jos neužpūs, - juk tai viskas ką turime. | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |