Galima kalbėti apie tai, kaip skaisčiai šviečia saulė ir koks nuostabus supantis pasaulis, taip pat, kaip ir kiekvienoje akimirkoje įžvelgti gyvenimo pilnatvę ir džiaugtis juo, tačiau galima viską sujaukti, aptaškyti juodais dažais ir pustuštės (ne puspilnės) stiklinės turinį ištėkšti tiesiai žmogui į veidą, o po to, tiesiog išeiti į nuostabų lauką, pilną gražiausių gėlių, ir jame ieškoti karsto. Taip, daug kas, tiksliau viskas priklauso nuo vaizduotės, nuo požiūrio ir nuo konkrečių jausmų antplūdžio.

Negaliu teigti, kad būti ypač pozityviam ar optimistiškam yra taip blogai, nors ir pesimizmo šešėlis neturėtų virsti tuo dideliu gėriu, kurį kiekvienas privalėtų aplink save skleisti. Harmonija, pusiausvyra yra tos siekiamybės, kurios plačiai eskaluojamos kiekviename tikėjime, dvasiniame ugdyme ar asmeniniame tobulėjime.
Ar visada norime gyventi pagal taisykles? Gal kai kas, gal kai kam, bet man, kaip laisvam žmogui, norisi nusimesti tą sunkų visuomenės normų inkarą ir įleisti į savo gyvenimą šiek tiek anarchijos.

Anarchija nėra tai, kad staiga pradedu visų nekęsti, ar tai, kad man pradeda nerūpėti absoliučiai viskas – anarchiją aš suprantu kaip vidinę laisvę elgtis taip, kaip aš noriu, reikšti savo nuomonę kur noriu, išreikšti save visomis įmanomomis formomis ir nepaisyti visų egzistuojančių normų.

Kai spalvų daug, paveikslas tampa chaotiškas, linijos kreivos, kartais ypač aštrios ir kontrastingos spalvų gamos, atrodo tuojau išlips iš paveikslo ribų. Bet ne, tai tik paveikslas, kuriame vienu metu pinasi neapykanta, meilė, ašaros ir gyvenimo dramos. Gražu? Gal, jei nepradedama piešti ant kito žmogaus asmeninio gyvenimo lapo.

 
Sakoma, kad neapykanta ir jos valdymas susijęs su tuo, koks žmogus yra viduje, kokia asmenybė ir kokie jausmai dominuoja natūralioje žmogaus prigimtyje. Dažniausiai taikūs, taip vadinami geri žmonės niekam netrukdo, mažai pastebimi ir abejingi aplinkai (gali taip atrodyti), gyvena taikiai ir nuosekliai, o aršūs kovotojai kovoja su vėjo malūnais, kurie iš esmės nėra Donkichoto vėjo malūnai (kaip gali atrodyti) – tai nuoseklus kelias vedantis labai kryptinga linkme, vedantis prie konkrečių rezultatų.

Grįžkime prie anarchijos. Ar yra tam ribos? Globaliai – ribų nėra, bet jei tai mano asmeninis pasirinkimas, maištas bus tylus, nuolatinis ir dažniausiai sulaukiantis neigiamos reakcijos iš aplinkinių. Vardan ko tada maištauti, jei tai sukelia vien neigiamus jausmus maištininkui ir aplinkai? Tikriausiai vardan to, kad tas mano paveikslas turėtų kiek įmanoma daugiau spalvų ir linijų... juk man taip patinka spalvos.