Žmogaus prigimtis tokia, kad jis gyvena vien tik savo mintimis ir savo pasauliu, svetimos problemos jam yra aktualios tik tada, kai savosios visiškai išsenka, kaip pavyzdys, galėtų būti senatvė; ar pastebėjote, kad pensinio amžiaus žmonės kalba, diskutuoja apie kitus žmones, apie jų gyvenimo aktualijas ir visiškai pamiršta save? Šį kartą ne apie tai...
Ar pamenate tą laiką, kai dar buvote mokykloje ir bendravote su panašiais į save? Tada jūs buvote visi lygūs, visi stovėjote vienoje eilėje, ant vieno gyvenimo slenksčio ir vienodai žvelgėte į pasaulį. Tačiau pabaigus vidurinę, kiekvienas pasuko savu keliu, kiekvienas rado savo kelią ir savo paskirtį šiame pasaulyje.
Nuo to laiko, daug kas pasikeitė, ne tik mūsų išorė, fizinis atvaizdas, bet ir vidus, vidinis pasaulis. Ir kas nutinka, kai po kelių metų sutinki pažįstamą veidą? – gal kiek sutrinki, juk pastebi, kad to žmogaus nematei jau ne vienerius metus... o atmintyje, atmintyje išlikęs veidas visai kitoks, nei matome prieš save. Įdomu, kaip ir kuo tas žmogus gyvena? – ar jis laimingas? Šypsomės ir galvojame, kad vis dėl to malonu susitikti taip ilgai nematytą, tebūnie kiek ir pasikeitusį veidą, tačiau vienas dalykas, kuris niekada nekinta ir yra konstanta – laikas. Jis nekinta, jis visada vienodas ir visada vienodai greitas, jis kur kas greitesnis už mintis, už skaičius, už prisiminimus... niekas jo neaplenks.
Iš tikrųjų, keistas jausmas, kai susitinki tą buvusį klasioką, juk tiek laiko nebendravote ir atrodo, kad tas gyvenimas mokykloje buvo kažkokia nebūta iliuzija ar sapnas, bet jokiu būdu ne tikras gyvenimas. Ir tik gerai pažįstami, gal kiek pasikeitę veidai primena apie tuos, senus, gal kam gerus, o gal juodžiausią košmarą primenančius metus, kai buvome visi lygūs, visi lyg vienas, kai stovėjome visi prie startinės gyvenimo linijos ir su optimizmu žvelgėme į gyvenimą, tikėdami, kad kiekvienam jis bus lyg graži dovana, lyg svetimo, nepažįstamo žmogaus šypsena, kurią sutinki gatvėje lyg niekur nieko eidamas į parduotuvę...
|
