09:08 Kaukių pasaulyje | |
 Internetas mirga nuo straipsnių ar pamąstymų apie gyvenimo pilnatvę ir prasmę, visi kas tik netingi, mokina kaip gyventi, kaip nepaskęsti rutinoje ir kaip kvėpuoti, kad vieną rytą neuždustum, kaip pozityviai nuteikti save ir aplinkinius. „Sveikas, kaip gyveni? Seniai nesimatėme..." – pasisveikinu su draugu, kurio jau seniai nemačiau. Jis man atsako, kad jam sekasi puikiai ir kad viskas gyvenime gerai. Šeima, darbas, draugai... atrodo, kad tam žmogui tikrai nieko netrūksta. Jis šypsosi ir atrodo laimingas... Savo draugą pažįstu jau seniai, žinau koks jis, žinau, kad kaip niekas kitas, jis dėvi kaukes, kurios tampa nuolatiniais jo gyvenimo palydovais. Taip, įvaizdis kuriamas tam, kad sukurti sėkmingo žmogaus įvaizdį. Šypsena, po kuria slepiasi visai kitas žmogus... o laikui bėgant ir mano veidą pradeda puošti kaukės, juk aplinka veikia, aplinkiniai juk visi su kaukėmis. Dar dažniau pradeda atrodyti, kad gyvenimas, lyg nuolatinis karnavalas, kuriame visi žmonės su kaukėmis, o po jomis slypi tai, ko beveik niekada nepamatysi. Kad ir kiek nuoširdūs stengiamės būti, galų gale suprantame, kad tai, kas jaudina mane, negali jaudinti ir kito žmogaus, nes tai ne jo problemos, ne jo gyvenimas, tai ne jo kelias. Esu įsitikinęs, kad žmonės nesikeičia, taip vadinami pokyčiai pasireiškia kaukių pavidalu ir su metais tų kaukių vis daugėja ir daugėja. Ar jos reikalingos, tos kaukės? Taip, juk kaukė skirta slėpti tikrąjį „aš", nuo visų, netgi nuo savęs. Dalintis džiaugsmu lengva, kalbėti apie teigiamas emocijas daugeliui kur kas lengviau nei atvirai pareikšti, kad viskas taip stipriai užkniso, kad esi pasiruošęs visiems piktiems veidams ir nuolatos kažko reikalaujantiems aplinkiniams parodyti vulgarius gestus ir pasakyti pačius šlykščiausius žodžius. Visi apie tai pagalvojame, tik beveik niekada taip nesielgiame... o gal reikėtų? | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |