Kai viskas aplink užknisa - 28 February 2012 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2012 » Vasaris » 28 » Kai viskas aplink užknisa
09:31
Kai viskas aplink užknisa

Ar yra buvę taip, kad vieną dieną suvoki, kad norėtum viską mesti ir kur nors, kad ir... emigruoti? Vienas du ir tavęs nėra mūsų nuostabioje lietuviškoje padangėje su visomis šlykščiomis politinėmis intrigomis ir skurdu persmelkta kasdienybe. Ir kam man visa ši painiava, kam man kiekviena diena ir ta begalinė konkurencija? Ar vardan to, kad išlikčiau? Ne ne, ne kad išlikčiau, o vardan to, kad vaizduočiau, kad išlieku tvirtas, nepažeidžiamas ir iš pašalies nerūpestingai žengiantis gyvenimo keliu.

Manau, visiems ši būsena pažįstama, kur jau bus kitaip, jūk savimi ir viskuo aplink patenkintas gali būti tik ne visai sveiko proto žmogus. Nebent jam iš gyvenimo reikia tiek mažai, kad jis net nesistengia išlikti žiaurioje mėsmalėje, kurią populiariai vadiname gyvenimu. Ne, ne pesimizmas mano žodžiuose, ne mintys apie tai, kad „life sucks" ar kad anomalijos būdingos tik mane supančiam pasauliui, jokiu būdu. Tiesiog kartais savęs klausiu, kodėl aš turiu šypsotis, kai to visai nenoriu, kodėl privalau daryti tai, ko visai nenoriu? Atsakymo nėra, vieningo atsakymo nėra. Žinoma, galime save įtikinėti, kad beveik viskas priklauso nuo požiūrio, kad gyvenimas be galo gražus ir pilnas staigmenų – taip, pritariu, visiškai tam pritariu, kiekvieną dieną bandau save tuo įtikinti – juk tiek daug įdomybių aplinkui, kad kartais net nesuprantu, kas įdomiau: miegoti ar valgyti?

Labai gerai pamenu tą jausmą, kai įsėdau į autobusą vežanti mane į Angliją. Nenusakomas jausmas, didelis palengvėjimas, nes būtent tą akimirą supratau, kad bent kurį laiką man nereikės rūpintis kaip išgyventi. Nuo tos akimirkos praėjo jau nemažai laiko – ilgiuosi tos būsenos ir ne be reikalo, nes pastangos išlikti, išvengti kasdieninio streso, dažniausiai bevaisės. Ir kas dėl to kaltas?

Galiu kaltinti aplinką, save, blogą orą, nedraugišką bendradarbį, Vilniaus energiją, ar bet ką – situacijos juk nepakeisiu, - jausiuosi lygiai taip pat. Lyg kovočiau Žalgirio mūsyje, bet būčiau ne sąjungininkų, o Kryžiuočių pusėje ir iš anksto žinočiau mūšio baigtį. Taip ir yra, jei nekovosi – sutryps, jei atsipalaiduosi – prasmegsi. Aš tiesiog negaliu atsiriboti nuo to, kas mane supa kiekvieną dieną. Juk toks mano gyvenimas, juk toks kiekvieno iš mūsų gyvenimas.

Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 413 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]